Tobulinti malonumų pasaulio atvaizdus, ar pasiryžti aštriai skurdo ir agresijos temai?
Kazuo Ishiguro romanas „Plūduriuojančio pasaulio menininkas“ prisiliečia prie keblios temos, – kaip jaučiasi menininkai, krizės metu tapę propagandistais. Gal iš įsitikinimų, gal iš noro išgarsėti ar dar kažkokių kitų priežasčių.
Dailininkas Masudžis Ono jau pensijoje, džiaugiasi šeimynine aplinka – dukros, žentas, anūkas jo gyvenime svarbūs. Tačiau jų santykius temdo rūpestis – antroji duktė negali ištekėti, nes jau linkstant link vestuvių sutarimo, jaunikio šeima nutraukia santykius. To priežastis – tėvo paveikslai, turėję įtakos jaunų žmonių apsisprendimui vykti į karą. Taip Odžis neteko ir savo sūnaus, dėl tokio meno jam priekaištų turi ne tik šeima, bet ir kiti aplinkiniai. Gal turi, o gal juos Masudžis tik įsivaizduoja, nes pats dėl savo paveikslų ir kai kurių poelgių praeityje jaučia kaltę.
Japonišku stiliumi, labai taupiai, mandagiai ir subtiliai romane aptariamos jautrios temos – kaip dirba samdomi dailininkai, kaip sunku jiems siekti profesionalumo tarnaujant kitiems – ar tai būtų jau susikūręs vardą menininkas, ar kurianti naują ideologiją valdžia. Širdį užkabina klausimas – kiek galima grožėtis ir piešti „plūduriuojantį nakties malonumų pasaulį“? Ar tai prasminga, ar to nori jaunas, savo realizacijos siekiantis žmogus? Masudžiui norisi pasipriešinti, drąsiau išreikšti save ne globėjo / mokytojo kuruojamoje temoje. Jis nori parodyti neteisingą pasaulį, skurdą. Bet … ši ideologija nuveda link agresijos, pasirengimo karui propagavimo. Tuo metu šis apsisprendimas dailininkui atrodo logiškas ir teisingas. Bet po kurio laiko, matant pasekmes, Ono pamažu ima pripažinti klydęs.
Knygą rekomenduočiau mėgstantiems gilų, dviprasmį ar net daugiaprasmį apmąstymų stilių, kuris būdingas visiems K. Ishiguro romanams. Slidi tema – pasidavimas laikmečio impulsams, kurių pasekmes negali numatyti – verta gilesnių apmąstymų, skaityti man buvo įdomu.
Daiva Janavičienė
BIBLIOTERAPIJA 