Širdis ir protas

Natsume Soseki romaną „Širdis“ pasiėmiau skaityti, nes tai modernios japonų literatūros pavyzdys, kitiems autoriams padaręs didelę įtaką. Glaustas siužetas – jaunuolio ir paslaptingo pagyvenusio vyro draugystė. Iš provincijos atvykęs studijuoti jaunuolis pagarbiai kalbina Sensejų (mokytoją), žavisi jo įžvalgomis, poelgiais, pažiūromis. Jaunuolis naivokai vertina sutiktojo protą, gebėjimus, dvasingumą, – jam tai kažkoks paslaptingas, šalia esančio paslaptingai dvasingo gyvenimo troškimus įkūnijantis žmogus. Jie kalbasi, eina pasivaikščioti, aptaria prakilnias temas. Esminis posūkis siužete įvyksta, kai paliečiama pinigų ir artimųjų tema. Ji išsivysto į Sensėjaus gyvenimo tragedijos atskleidimą.

Gyvenantis pasiturinčiai ir galintis sau leisti nieko realaus neveikti Sensėjus jaunystėje išgyveno artimo draugo netektį ir save kaltina dėl tokio draugo apsisprendimo. Du dvasingi, aukštų tikslų siekiantys jaunuoliai susiduria su realybe – abu įsimyli tą pačią merginą. Abu nemoka ir nesugeba išspręsti dilemos – ar jie gali sau leisti taip nedvasingai elgtis – įsimylėti ir puoselėti jausmus. Nes tai – silpnumo požymis. Yra dar sunkinančių aplinkybių, nes Sensėjus pats išprovokavo šią situaciją, į sau samdomus namų kambarį pasikvietęs apsigyventi draugą. Nes visiškai pasitikėjo jo dvasiniais siekiais ir tikėjo, kad visa kita šiam jaunuoliui nerūpi. Dar tenka pridurti, kad būdamas toks dvasingas ir prakilnus, jo draugas sugebėjo susipykti su daugeliu aplinkinių, tame tarpu ir su savo tėvais. Visa istorija atskleidžia, – koks slidus yra gyvenimas išgalvotame, nerealiame vizijų pasaulyje ir kad vieną kartą tenka nusileist ant žemės ir patirti – kas yra meilė, draugystė, gyvenimas tarp kitų žmonių. Deja, bet istorija baigiasi ritualine savižudybe, – kas japonams nėra svetima. Tiesiog, jeigu gyventi per sunku – turi pasitraukti. Ar tikrai gyvenime yra tik šis problemos sprendimas? – čia jau diskusijų apie perskaitytą turinį klausimas.

Dvasinio kelio pasirinkimas reikalauja ne tik didelių pastangų, valios, bet ir žinojimo bei vedlio. Šis romanas parodo, kaip pavojinga eiti dvasingumo keliu vienam. Kai kuriems žmonėms kasdienis gyvenimas, jo keliami iššūkiai yra daug sudėtingesni, jei aukštų dvasinių tikslų siekimas, pasiaukojimas jiems. Bet juk kasdienybės iššūkius visiems tenka spręsti. Todėl šios knygos skaitytojams tekstas gali padėti išvystant klaidingus pasirinkimus. Dvasingumas gali ir turi reikštis kasdienybėje, o ne atsiribojant nuo jos – bent jau aš taip perskaičiau šios knygos esmę.

Knygą rekomenduoju skaityti besidomintiems dvasinėmis praktikomis, tačiau ji gali padaryti neigiamą įtaką turintiems suisidinių minčių.

Keletas citatų:

Dažniausiai labiausiai trokštame sutrypti tuos, prie kurių kojų kadaise sėdėjome. Norėčiau išvengti perdėtos pagarbos ir susižavėjimo, kad ateityje nereiktų kęsti paniekos. P. 45

Kad ir kiek daug skaitytum, nuo to netapsi geresniu žmogumi. Nemanau, kad ko nors nežinoti yra gėdinga“ p. 75

Naivu manyti, kad iškart atpažinsite blogą žmogų. Naivu manyti, kad visi niekšeliai išlieti pagal vieną formą ir jiems būdingi tie patys bruožai. P. 84

Geri žmonės tam tikromis aplinkybėmis gali akimirksniu virsti nedorais […] Dėl pinigų, jaunuoli. Dėl pinigų ir aukštos dorovės žmogus gali tučtuojau nusiristi iki niekšo. P. 87

Tėvas norėjo tinkamai atšvęsti sūnaus studijų baigimą, tačiau jam buvimas su „kiamo jurgiais“ atrodė neleistinai žema. P. 126

Jo herojai buvo nuožmūs senovės asketai, kūno naikintojai, kurie plakė save dėlei dvasinių laimėjimų. Jis pripažino nesąs tobulas, nes dar nepasiekė pakankamo dvasinės drausmės lygio. Būnantys šalia gali suprasti arba ne – kokį skausmą jis kenčia dėl savo trūkumų.  p. 324.

Dabar suprantu, kad jis pasiklydo labirinte tarp savo susiformuluotų idealų ir tikrovės. P. 256

Vyrai, kurie atsisako pasinaudoti savo talentais gyvendami, yra menkystos. Jie mano, kad turi teisę gyventi dykinėdami. P. 147.