Susitikimai su dievais ir savo egoizmu

Clive Staples Lewiso romanas „Kol neturime veidų“ persiskaitė nelengvai. Šis romanas man labiausiai rezonavo keletu temų – žmogaus susitikimo su dievais ir savojo egoizmo išpažinimo.

Pagrindinė romano herojė ir kartu pasakotoja – Orualė nuo mažumės patyrė daug skriaudų dėl savo negrožio. Jos veidu bjaurėjosi ne tik tėvas, bet ir dauguma aplinkinių. Skaitant tiesiog keista – kaip galima taip įtikinti ir įsitikinti, kad esi bjauraus veido. Tokio nemalonaus, kad visi nusisuka ir reiškia pasipiktinimą. Dar baisesnė situacija yra tuo, kad abi Orualės sesės – gražuolės, jomis visi žavisi. Augdamos be mamos (ji mirė), jos neteko ir to vienintelio galimo užnugario bei emocinės paramos. Skirtingos prigimties sesės augo bei vystėsi skirtingomis kryptimis. Antroji Orualės sesuo Psichė gimė iš kitos motinos ir Orualė ją išaugino, nuo mažens mylėjo šią mažąją gražuolę, viską jai atidavė, ką tik geriausio turėjo. Kol negailestingi dievai lėmė, kad ši puikiausioji karalystės mergelė turi būti paaukota dievams, – kitaip visa karalystė mirs iš bado ir troškulio.

Žynio patartas, karalius beveik su džiaugsmu sutinka atiduoti dukterį dievams – jam svarbu, kad tai ne jo aukos reikalauja dievai. Toks žiaurus tėvo paveikslas labai žeidžia ir verčia galvoti, kas gyvenime svarbiau – savo gyvybė ar jausmai. O gal kai kurie žmonės, tapę karaliais, pastarųjų tiesiog netenka? Juo labiau, kad tą patiria ir pati Orualė, kai lemtis ją vainikuoja karalystės karūna.

Kita svarbi romano tema – o kas įvyksta, kai karalaitę atiduoda dievams? Ar ji yra nubaudžiama mirtimi, o gal apdovanojama dievų meile? Juo labiau, kad jos auka pasiteisino karalystei – ėmė lyti, gyvybė nugalėjo nykimą. Reiškia, dievai liko patenkinti auka? O auka, ar ją tikrai reikia gelbėti, kaip tai nusprendė Orualė? Pasirodo visai kitaip: Psichė gyvena puikiuose rūmuose, ji myli savo globėją, bet jo nagali matyti, tik jausti naktimis. Bet argi jai to maža? – tik jos mylimai sesei atrodo, kad pakursčiusi nepaklusti dievui, ji padeda Psichei. Argi įmanoma pergudrauti dievus? Argi pasipriešinęs jų valiai gali likti nenubaustas?

Įdomi romano struktūra – pirmoji ilga dalis skirta Orualės kaltinimams. Ji prisimena savo vaikystę, jaunystę, patirtas skriaudas ir visu tuo kaltina dievus. Tai jų kaltė dėl tokios neteisybės. Kaip neteisingai jie tvarko pasaulį, baudžia gerai ir teisingai besielgiančius, o apdovanoja visai to nenusipelniusius. Antroji trumpa dalis yra tarsi pirmosios antipodas. Tapusi karaliene ir jau pasenusi, Orualė mato netenkanti ankstesnės, piktos ir nepatenkintos pasauliu, savęs. Juk ji patyrė ne tik skriaudas, bet ir begalinę Meilę – iš sesers, savo mokytojo Lapino, iš ją kovoti išmokiusio kario Bardijos, netgi iš visų karalystės gyventojų, apie kuriuos vis mažiau su atjauta galvojo ji pati. Šioje dalyje daug išrišimo – ką reiškė tas keistas susitikimas su Dievu, kuriam pasipriešinti ji pakurstė seserį. Ką reiškė tas nuostabus tik akimirką išvystas Dievo veidas ir jo pranašystė? Abi sesės tapo Psichėmis, abi ėjo panašiais ir kartu – skirtingais keliais, atlikdamos Dievo skirtus vaidmenis.

Labai gilus romanas, kuriame autorius savaip interpretuoja antikinį mitą, jį pristato savo kūrinio pabaigoje. Kūrinyje yra daug galimų terapinių temų: grožio mitas, ritualai, žiaurios vaikų auginimo tradicijos, grožio ir bjaurasties prisiėmimas ir atmetimas, galios daroma įtaka moralei. Labai stipriai išreikštas mūsų priėmimo dvilypumas – kaip į tuos pačius dalykus matome, žvelgdami pykčio ir meilės akimis. Kaip įvykius iškreipia pavydas, kaip meilė gali tapti įrankiu kovoje ir t.t.

Knyga gali nepatikti realistiškiems, nemėgstantiems mistiško žvilgsnio į pasaulį žmonėms.

Daiva Janavičienė