Draugystė, meilė, getas

Lietuvių kilmės žydų rašytojo Icchoko Mero romanas „Lygiosios trunka akimirką“ apie tai, kokia stipria jėga gali būti draugystė, tarpusavio palaikymas, aukojimasis vardan kitų. Gal tik knygose, gal tai per daug romantiška – bet labai įtaigu, subtilu, jautru.

Aš romano turinį supratau ne kaip realią istoriją, o kaip tam tikrą alegoriją, – kaip išbandymų metu, gete atsidūrę žmonės gyvena toliau, palaiko savo tradicijas, savotiškai kovoja, ar bent jau ruošiasi kovai už savo laisvę.

Romano ašis – Abraomo Lipmano gausi šeima. Turėdamas daug vaikų, jis juos auklėjo būti ištikimais savo principams, palaikyti vienas kitą, už draugą ar kaimyną paaukoti viską, ką turi, Ir svarbiausia – esama galimybė besąlygiškai pasitikėti savo aplinka, kur niekas neišduoda kitų priešams. Net ir už didžiausias dovanas, kokias tik galėtum įsivaizduoti būdamas gete. Geriau ryžtis savižudybei, nei išduoti savus.

Didelė šeima, joje daugelio jau neliko. Kiekvienas vaikas turi savo talentą, visi kartu – galėtų kalnus nuversti. Bet … gete jie turi kitas roles ir kitas užduotis. Čia jie tiesiog palaiko vienas kitą, kad išgyventų. Dirba iki sutemų, organizuojasi ir renka amuniciją būsimam sukilimui. Ar jis įvyks? Ar liks kam dar jį kelti, tą sukilimą… Geto gyventojai palengva tirpsta, išnyksta, prapuola.

Su draugais ir paskui savo mylimą mergaitę į getą ateina ir lenkas Janekas. Apsimetė žydu, norėjo būti su jais. Kai vieną dieną jį išvežė į Panerius, draugai neabejodami, išėjo ieškoti. Neabejojo vyrais, su kuriais Jacekas važiavo – jie neleis jaunam vaikinui nuvykti iki sušaudymo vietos. Pakeliui išmestas per bortą Janekas … grįžta atgal į getą. Nusilpusį ir vos gyvą jį randa  jau netekę vilties draugai.

Visa knyga iš panašių istorijų – apie meilę, draugystę, tarpusavio palaikymą. Kai kas gal ir naivu, bet labai gražu. Taip pasitikėti, palaikyti kitus, laikytis moralės principų… neįtikėtina pirmiausia todėl, kad visa tai – gyvenimo gete aprašymas.

Blogio ašis romane – getą prižiūrintis vokiečių karininkas Šogeris. Besilaikantis įsakymų ir tvarkos, todėl privalantis kitus šaudyti, terorizuoti, kankinti. Rafinuotai, kad jam tai teiktų ne tik vargo, bet ir malonumo. Vienas iš terorizmo etapų – paskutiniam Abraomo Lipmano sūnui Izaokui tekusi užduotis. Jis puikiai žaidžia šachmatais, taigi, Šogeris sumąsto varžybų strategiją – žaisti partijas iš … savo arba visų geto vaikų gyvybių. Jei laimės vokietis – mirs visi geto vaikai, o Izaokas liks gyvas ir atvirkščiai, – jei laimės Izaokas, jis turės mirti, bet liks išgelbėti visi kiti vaikai. Toks rafinuotas šėtoniškumas – ne vienintelis romane. Gražūs jausmai persipina kitos pusės iškrypėlišku baisumu.

Bet yra išeitis varžybose – Izaokas žaidžia taip, kad būtų lygiosios. Ir jos nutinka, bet lygiąsias lošime pasiekti vis sudėtingiau…

Kuo baigėsi karas jau žinom, kaip baigėsi romano herojų likimas – nutylima. Gal ir gerai, patys galim modeliuoti tęsinį – siekiant teisybės, išlikti ir eiti link šviesos ar – tiesiog pasiduoti iš nevilties. O gal yra ir kitokių variantų…

Puiki knyga, rekomenduočiau ją perskaityti visiems. Nes romane išreiškiamos pačios tauriausios žmogiškos vertybės ir pasirinkimai kryžkelėje. Tai labai paskatina jas apmąstyti sava patirtimi, iš savo perspektyvos.

Daiva Janavičienė