Maginio realizmo romanas “Negrįžtantys“ apie provincijoj tekantį gyvenimą
Ievos Dubrytės romaną „Negrįžtantys“ perskaičiau iš antro karto. Pirmąkart romano pradžia užėmė kvapą – paauglė mergaitė, kurios mama miršta, tėvas ją muša, varo ganyt jaučio, kuris ragu perduria jai blauzdą… makabriška, neįmanoma gilintis į tokius pasakojimus. Kam man jie?
Tačiau ne kartą sutikus pagiriamuosius žodžius ir puikius atsiliepimus apie romaną, radus jį ne vienam rekomenduojamų perskaityti sąraše, pasiryžau dar kartą panirti į tą keistą pasakojimą.
Ir pavyko įveikti, tiesa, teko pasipraktikuoti ir atsiriboti nuo išankstinių nuostatų apie neteisybę, smurtą prieš vaikus ir moteris, elementarias žmogaus teises, sveiką protą ir t.t. Tiesiog pasinerti į kitą realybę, kurioje visa tai, o ir dar daug kas – yra išgyventa (ar perpasakota) kasdienybė. Be tokių jau labai didelių nuoskaudų ir pasibaisėjimų. Tiesiog daug kas vyksta mistiniam laike ir mistinėj vietoj – ir vaikus gandrai (kartais – gervės) atneša, tuo pačiu – moterims nereikia gimdymo skausmų išgyventi. Ir mirę išskrenda patys į dausas, o negalinčius patiems to padaryti su karstais įkelia į medį…
Jeigu leidi sau įsilieti į tokią pasakojimo tėkmę, gali joje plaukti ir … stebėtis – autorės kūrybiškumu, įvaldytu pasakojimu, keistai įdomiais vingiais.
Mokantys taip perskaityti romaną, galėtų jame atrasti daug gyvenimiškos išminties – apie ligas ir jų gydymo / nugydymo būdus, apie kartas nuo karto užplaukiantį liūdesį, gyvenimą kaimynystėje, ryšį su tėvu ir motina… ir dar daug temų paliesta romane, kurių aptarimas gali virsti biblioterapiniu.
Daiva Janavičienė
BIBLIOTERAPIJA 