Nebijančių verkti paauglių klubas

Ilonos Ežerinytės apysaka „Verksnių klubas“ apie paauglius. Tema jautri, herojai skirtingi. Siužetą apjungianti tema – paauglystėje išgyvenamos problemos, kai suaugusieji – per toli, kad suprastų. O juk būna, kad vaikas tampa atrama besikeliančiam iš dugno tėvui, kaip nutinka Linai.

Nežinau, ar kūrinys paliečia paauglių sielas, gal ne visų. Bet man skaityti šią apysaką patiko. Autorė rašo iš paauglio jausenos, o suprasti jauno žmogaus problemas – tikrai nelengva užduotis. Taip, pagyvenusiems tie pasišiaušę, protestuojantys, niūrūs vaikai – ne vaikai mažai simpatiški, nelabai suprantami. Autorė parodo, kaip paaugliai ieško ir randa alternatyvią bendrystę. Kažkur, apgriuvusiuose sandėliuose, jie įkuria Lizdą. Tai vieta, kur renkasi keistų pomėgių ir poreikių turintys jauni žmonės. Tikslas – paguosti vienas kitą, geriau suprasti. Nors gal nėra to siekio – geriau suprasti. Tarsi čia supratimas tiesiog yra. Svarbu – patekti tarp atrinktųjų. O kas atrenka? – kieno idėja, kas duoda patalpas – turtingų tėvų duktė Eglė, kuri taip pat jaučiasi tėvų nesuprasta. Nors, kaip vėliau suprantam – to nesupratimo ir nepasitenkinimo priežastys visai kitokios, nei kitų čia atvykstančių.

O kiti – tai girtuokliaujančių tėvų, ar nuolat besipykstančių ir besiskiriančių tėvų vaikai. Jie sunkiai atsiveria, bet pabūti kartu šiame lizde – jiems gera. Čia jiems ramiau.

Keisti susibūrimai, dar keistesnis – atrankos ritualas – ar pravirksi nuėjęs į nepažįstamojo laidotuves, ar susigraudinsi – jei taip – tapsi „Verksnkų klubo“ nariu. Galėsi čia lankytis, pabūti, pajausti kitų artumą.

Klubas išbyra, besimezgant draugystei, atsinardant intencijoms pagelbėti vienas kitam. To anksčiau nebuvo, Lizdo įkūrėjai tokių minčių lyg ir nekilo. Ji nori vesti ritualus, pabūti, išklausyti, pasiguosti. O jos tėvai jau sumanė kitą idėją – parengti Eglę studijoms užsienyje. Taigi, Eglei tampa svarbūs kiti planai, čia besiburiantiems paaugliams tenka atsisveikinti su Lizdo vieta. Ji bus nugriauta. Bet gal užsimezgus draugystė tęsis? O gal net susiformuos linkusiųjų pagelbėti vienas kitam, ne tik „kartu paverkti“ susitinkančių bendrija?

Rekomenduočiau knygą ne tik paaugliams, bet ir jų tėvams. Kad geriau suprastų vieni kitus, gal knygos tarpininkaujami, galėtų kartu apsvarstyti jiems aktualias temas.

Daiva Janavičienė