Autobiografinės knygos vertė

Editos Mildažytės knygos „Pelynų medus“ paantraštė (mano istorija) ją priskiria prie asmeninių istorijų pasakojimo.

Autobiografinės knygos žanras priskiriamas biblioterapinėms knygoms. Ypač jeigu jose aprašoma patirtis, sprendžiant skaitytojui aktualias problemas. O jeigu autorius – nūdienoje gyvenantis žmogus, skaitytojai pajunta ryšį, nes atpažįsta laikotarpio detales, kartu išgyventus įvykius. Pamatyti tą patį kontekstą kito akimis, – tai suteikia galimybių praplėsti suvokimą, kartu knygos tekstas skaitančiajam iškelia iš atminties gal jau kiek primirštus įvykius, juos sukėlusius jausmus. Taip suteikiama progų reflektuoti savo gyvenimą, pakalbėti mums aktualiomis temomis.

E. Mildažytės knygai reklamos netrūksta, jau ne iš vienos bibliotekos girdėjau didelį norą prisikviesti autorę į susitikimą, nes akivaizdu, kad juose auditorija vos telpa į didžiausią salę. Tiesą sakant, toks susidomėjimas man kėlė atvirkštinę reakciją – jei jau kūrinys toks populiarumas, tai nėra ko link jo veržtis. Bet … kai kolegė kabinete pasakė, kad jau perskaitė „Pelynų medų“ ir gali knygą paskolinti – suklusau, pasiskolinau ir džiaugiuosi, kad perskaičiau.

Knygoje pamačiau keletą galimai terapinių temų, kuriomis būtų įdomus pokalbis skaitytojų klube. Tai – sunki jaunystės patirtis – lekiant, mylint, nugalint įvairiausias kliūtis, dirbant ir vis pakylant iš naujo naujiems iššūkiams. Gal tos mūsų jaunystės buvo panašios, daugeliui teko nelengvos neturto duonos ragaut… Bet ne kiekvienam pavyko taip sėkmingai iš pelenų pakilt, kaip tai pavyko Editai?

Darbas, karjera, idėjų kėlimas ir jų ignoravimas / palaikymas. Pozityvi patirtis, virstanti nuovargiu, išsisėmimu. O kaip mums pavyko tai įveikti? – įdomios čia gali būti kiekvieno skaitančiojo patirtys. Ir įžvalgos apie savo gyvenimą gali būti netikėtos… bent jau atveriančios naujus suvokimo klodus.

Gyvenimas su savais ir kitos šeimos vaikais – tikrai nelengva tema, kuri čia, knygoje, tarsi savaime išsisprendžia. Pokalbis apie tai tikrai gali tapti biblioterapiniu. Kaip ir apie gyvenimą šalia žmogaus, kuriam diagnozuota sunki onkologinė liga.

Tai tik keletas temų iš knygos, čia nekalbu apie jos literatūrinę vertę, nei apie parašymo intenciją ar užrašymo subtilybes. Tiesiog, knygoje yra nemažai daugeliui aktualių temų, kurių sprendimus galime rasti tekste. Ar tai geriausias būdas spręsti problemas – tai jau diskusijų reikalas, o diskusijos apie knygą atveria ne tik knygos, bet ir mūsų naujus klodus. Ir turi biblioterapines galimybes

Daiva Janavičienė