Eiti per gyvenimą, apmąstant ėjimą ir einančius
Valdo Papievio romanas „Eiti“ man persiskaitė, kaip vienatvės apmąstymų knyga. Apie kitų gyvenimų stebėjimą ir ėjimą … ne tiek konkrečiu keliu, kiek … gyvenimo šalikele.
Siužetas taip ir lieka išplaukęs, moterys, pas kurias eidamas apsistoja romano pasakotojas – nelabai reikšmingos. Jų tarpusavio santykiai painūs, viena pas kitą taip ir neateina dėl tam tikrų praeities skriaudų – nesusipratimų. Bet tai pasakojime – nėra svarbu. Svarbu – pagrindinio einančiojo motyvacija – eiti. Anot autoriaus – „mes, vaikštinėtojai, sudarom bendruomenę, – niekur, galbūt tik mūsų sąmonės metrikuos įregistruotą. Mes einam, einam, vis einam, ir tai mūsų bendruomenei priklauso net tie, kurie eina, bet niekada susitikę nebuvo.“ (p. 16).
Gal tai – ne tiek einantys keliu piligrimai, kiek einantys per gyvenimą vienišiai. Jis vienas atvažiuoja į nedidelį kaimelį Provanse, vienas išlipa iš autobuso, su kuprine ant pečių… ir net nemoka vairuoti. Keistuolis, nežinantis ko čia atvažiavo. Iš greitųjų sugalvoja – žurnalistas. Iš Lietuvos, dienraštis užsakė straipsnį apie gaisrus. Keistas prisistatymas, visiems kelia klausimą – kodėl kažkam Lietuvoje rūpi gaisrai užmirštam pasaulio pakrašty…
Taip einant pėstute, ar laukiant kitų, važiuojančių keliu, malonės – daug minčių kyla. Apmąstoma būtis, gyvenimo tekėjimas, senėjimas, buvimo kasdienybėje prasmingumas ir beprasmybė ir t.t. Yra apie ką susimąstyti skaitantiems.
Keletas užkliuvusių citatų:
„Iš šaltinio po milžiniška uola trykštantis, pasaulio nuodėmių dar nespėtas užteršti, jis liejasi krištoline tėkme, srūvios lopšinės liūliuojamų žolių smaragdu dažoma.“ P. 72
„Neįmanoma prisimint, ką pamiršai, bet kaip užmiršt, ką prisimeni?“ P. 30
„Gi nieko kito nedaro, tik laukia. Kaip mes visi. Laukiame to, kas niekada neateis. Kadangi to, kas ateina, mums nepakanka“ p. 139
„Kad gyvenom laimingus laikus, mes suprantam, tik jiems pasibaigus“ p. 155
Daiva Janavičienė
BIBLIOTERAPIJA 