Santykiai, gedulas, nusivylimai ir gyvenimo sūkuriai. O kaip su džiaugsmu?
Marios Judite Carvalho romanas „Tuščios spintos“ publikuotas XX amžiaus 7 dešimtmetyje. Skaitant ne kartą pagalvojau – kaip keičiasi pasaulis… Kita vertus – kiek daug dalykų, kuriuos naujos kartos ar tiesiog kiti žmonės turi vėl ir vėl atrasti iš naujo. Knyga apie keleto kartų moterų likimus ir jų buvimą šalia vyrų. Šalia – nes ryšys labai menamas. Lyg ir yra, bet lyg ir geriau kad jo nebūtų?…
Tekste neradau jokios užuominos apie tuščias spintas, ilgokai mąsčiau, ką ta metafora reiškia. Gal – tapatybės trūkumą? Gal – vertybių neįsisąmoninimą, ar tiesiog – gyvenimo džiaugsmo nepakankamumą? Matyt, kad atsakymo į klausimą kiekvienas skaitytojas ieško savaip, apie tai būtų įdomu padiskutuoti.
Senelė Ana, ji kartu ir anyta Dorai ir pastarosios duktė Liza – sujungtos per Anos sūnų Rozariju Duartę. Dora našle tapo anksti, vos tapus 30-mete. Po vyro mirties sekė ilgas gedulas, tarsi vidinis apsėdimas. Pamirštant save, savo poreikius, siekius. Viso to negalėjo būti, nes ji … tebesiaukojo idealizuojamam mirusiam vyrui. Nors pastarasis kitiems, net ir pačiai jo motinai, atrodė keistuolis – neambicingas, nieko nesiekiantis, gyvenimą kentėjimams paskyręs vyras. Daug kyla klausimų – ar Duartė taip priešinosi savo super aktyviai motinai? O gal prie apatijos prisitaikė, matydamas neįgalų tėvą? Tai lieka tarp eilučių.
Nėra aptariama ir Doros šeima – gal taip paaiškėtų, kodėl Dorai būdingas toks aukojimasis vyrui, paskui – dukrai?
Rozariju šeimoje netoleruojamos savo poreikių siekiančios moterys. Štai teta Žulija kažkada „nuklydo į šalį“ ir liko nuskriausta – ir be šeimos, ir be pagarbos savo giminėje. Nors … jauniausiai iš giminės – Luizai, teta lyg ir pavyzdys, lyginant su motina. Nes mamą ji laiko „be amžiaus ir be vilties“, o teta vis tik turi kažkokių emocijų, slaptų prisiminimų, nors tam leidžia išlysti tik per „priepuolius“.
Doros gyvenimas pasikeičia, iš anytos sužinojus skaudų faktą – prieš mirtį jos vyras norėjo palikti šeimą ir išeiti pas kitą. Tai tikrai sunku išgyventi, susitaikyti, tęsiant ritualinį gedulą… O toliau – gyvenimo sūkurys, dėl kurio Dora patenka į avariją, o ją sužalojęs vyras įsimyli ir veda … jos paauglę dukterį. Kaip čia yra? Viską gyvenime gavusi angažuota paauglė neilgai ir dvejojo apsispręsdama. Ji pratusi iš gyvenimo imti. Geriau juk leisti sau visus norus dabar, negu laukti, kol tave pastebės, įvertins ir pakvies kartu gyventi mistinis varganas bendraamžis. Mama? O ką mama? – Luizai nėra svarbi tos keistos moters nuomonė.
Romanas iškelia daug galimų biblioterapinių temų diskusijoms: apie pasiaukojantį atsidavimą šeimoje, aplinkos nusigręžimą po artimojo mirties, ritualiniu tapusį gedulą, savo tapatybės suformavimo būtinybę, apie gyvenimo nekuriant šeimos pavojus, bevaikystės padarinius, šeimos santykių keistybes ir t.t.
Kita vertus romane mažai vilties, todėl tai nėra įkvepianti ir padedanti atrasti Viltį knyga. Bet ją apmąstant ir aptariant, galima praplėsti savo matymą, suvokimą ir taip … kitaip pamatyti išgyvenamas situacijas.
Daiva Janavičienė
BIBLIOTERAPIJA 