Įdomu paskaityti apie įvykius, kuriuose dalyvavai. Aprašyti įvykiai tikriausiai panašūs į tai, kas vyko ir Lietuvoje
Rein Raud romanas „Tobulo sakinio mirtis“ man persiskaitė, kaip priminimas apie tai, kad lengvų kelių link nepriklausomybės nebūna. Žinoma, tą mūsų nueitą kelią ar procesą galime palyginti su kitose tautose nueitais keliais. Tada pasimato ypatybės. Turbūt tarp Lietuvos ir Estijos rastume daugiau panašumų, nei akivaizdžių skirtumų. Dabar žiniasklaidoje sekdami sunkų ukrainiečių tautos kelią link realios nepriklausomybės ar net žiaurią kovą dėl išlikimo, skaitydami šį romaną turime dar vieną progą susimąstyti, – kaip mums tą kartą pasisekė.
Romanas turi detektyvo požymių, nors klasikinio nužudymo nėra. Autorius, labai taupiai užbėgdamas į pasakojimo tęsinį ateityje, užsimena apie vieno ar kito, neišlaikiusio KGB spaudimo asmens tolesnį likimą – pavyzdžiui, – mirtis nuo kepenų cirozės ar pavėžėjimas į Maskvą vadinamiesiems tyrimams, nuo kurių galva vientisai užsipildo manų koše…
Romanas pagavus, nors klaidokas, nes ir pasakojimo herojai nelabai daug proceso sekos žino. Tik tą užduotį, kurią turi įvykdyti grandinėje, pavyzdžiui, nunešti kažkur paketėlį. O ten jo pasiimti ateina kažkas kitas, kuris apie tai, kas paketėlį paruošė ar jį atgabeno bei padėjo į konkrečią vietą, paprastai nieko nežino. Bet gyvenimas mažoje šalyje mažai turi erdvės, dažniai tas pats žmogus įtraukiamas į keletą grandinių, kartais tarp tų paslaptingų procesų įsivelia dar ir meilė, arba šeimyniniai ryšiai. Ir tada darni sistemos veikla kažkaip išsiderina, bent jau trumpam. Gal iš to ir kyla bei nugali (arba sugriūna) revoliucijos? – kas žino.
Tokį istorijos posūkius primenantį romaną, vertėtų paskaityti net ir nesidomintiems politika. Nes transformacijų laikais viskas tampa politika, ir gyvenimas įtraukia net ir visai neuolius sistemos griovėjus.
Pasakojimas atskleidžia tuos keistai ištobulintus priešiškos sistemos kovos būdus – daryti įtaką, nugirdyti, papirkti, išlaikyti pogrindį, kompromituoti… Tikriausiai tai vyksta ir dabar, labai jau panašūs pasakojimai kartas nuo karto prasiveržia ne tik Estijoje, bet ir Lietuvoje. Ir tas baugumas, kurį jau ir primiršau. Baugumas prasitarti, ne tą pasakyti, likti neišgirstam ir neužfiksuotam net ir plepant draugų ratelyje… autoriui tą baugią atmosferą perteikti pavyko puikiai.
Man knyga patiko, manau, kad ji galėtų patikti vyrams ir moterims, kurios domisi platesniu istoriniu kontekstu. Tarp kita ko, romane yra ir meilės istorijų, turinčių labai tipišką perversmų atspalvį. Kaip iš meilės tampama išdavike ir… kaip iš įsitikinimų nusigręžiama nuo meilės. Bet tai nėra pagrindinės romano temos.
Daiva Janavičienė
BIBLIOTERAPIJA 