Situacijos knygoje moko suprasti kitus, pajausti plyšius sąmonėje
Dainos Opolskaitės apsakymų ir novelių rinkinys „Plyšys danguje“ jautriai atspindi sąmonės daugialypiškumą, nematomas minčių gijas, kurios realiai veikia gyvenimus.
Turinį įrėmina pirma ir paskutinė novelė, – tarsi tų pačių herojų susitikimas toje pačioje, nors išoriškai labai pakitusioje vietoje po keturiasdešimt metų. Kažkas susitiko, bet nepažįsta vienas kito, o kažkas taip ir neatėjo. O gyvenimai toli nutekėjo, bet ar tai taip jau ir svarbu? – tokios apmąstymui nuteikiančios mintys palydi kūrinį, užvertus jo paskutinį lapą.
Panašios mintys kilo ir kituose apsakymuose – apie namuose mirštančią (slaugomą?) žmoną ir tą įsipareigojimą keistai vykdantį vyrą („Duobkasys“), apie vaikystes traumas, išreikštą ir patirtą siaubą, gąsdinant mažesnį ir silpnesnį („Čia yra šuo“). Apie keistas nuojautas ir neįvykusį pokalbį tarp būnančių kartu jaunuolių ir t.t. Tokios atpažįstamos situacijos, jausmai, išgyvenimai. Apie susvetimėjimą, nemokėjimą šiltai pabūti, užjausti, atliepti kitą.
Paliečianti širdies stygas knyga, tikrai gali paskatinti biblioterapinius pokalbius. Dauguma situacijų nevienareikšmės, nutrūksta keistose, išsišakojančiose linijose, – siužetą tenka pačiam numatyri, Čia ir vieta pasireikšti įvairiam suvokimui, sąmonės praplėtimui, tolerancijai.
Daiva Janavičienė
BIBLIOTERAPIJA 