Apie gyvenimo sunkumus, vertybes, tarpusavio palaikymo būtinybę
Annie Lyons romano „Ačiū, Eudorai Haniset viskas gerai“ pagrindinei herojai 85 metai. Ir ji apsisprendžia eutanazijai. Nes gyventi jau per sunku – ligos sekina, energijos trūksta, gyvenimo planų nėra. Netgi artimųjų nėra – ilgai slaugyta mama išgyveno virš 90 metų, o savos šeimos nėra. Jos paskutinės gyvenimo dienos visai neįkvepia Eudoros norėti kuo ilgiau gyventi. Ir kas iš to, kad slaugytojai dirbtinai saugo tavo gyvybę. Argi tai ir yra gyvenimo tikslas? – tokios ir panašios mintys Eudorai padeda apsispręsti.
Nors – ji dar sugeba visuomeniniu transportu nuvažiuoti iki baseino, labai mėgsta plaukioti. Susitvarko pati, nenori pervargusios socialinės darbuotojos klausimų ir pagalbos, – Eudorai aišku, kad tuo metu pastaroji turėtų rūpintis savo sergančiu sūnumi. O ir kuo gi ji gali pagelbėti senolei? Dar kartą surašyti atsakymus į bereikšmius testų klausimus… Na, viskas Eudorai atsibodo, ji nori pasirinkti mirtį.
Pradžia, o ir visa knyga primena F. Backmano Uvę. Ir čia gyvenimas įsisuka per naujai atsikrausčiusius kaimynus ir jų nenustygstančią mažametę dukterį Rouzę. Šalia atsiranda ir Eudoros vienmetis našlys kaimynas Stenlis, į gyvenimo sūkurį įsisuka iki šiol nebendravę kaimynai ir paslaugų teikėjai. Iš pradžių Eudorą tas keistai užsisukęs gyvenimas erzina. Kita vertus – lyg ir malonu tampa – kad tu kažkam rūpi, esi reikalinga, gali pagelbėti.
Romane daug šiuolaikinei visuomenei svarbių temų, besikeičiantis suvokimas apie gyvenimo pabaigą, apie poreikį būti / nebūti gyvenimo dalimi. Santykiai tarp seserų, – kai globojama sesutė krečia negeras išdaigas, konfliktuoja, tiesiog daro šunybes… ir nubausta likimo prašosi pagalbos. Deja, Eudorai jau neužtenka jėgų pagalbai, per daug praeity buvo skausmo. Ir va – vėl kaltės porcija Eudorai – nes dirbtinai ir niekšiškai sukurtoje šeimoje sesuo nėra laiminga, galų gale ji žūsta.
Atskira tema – kai visą gyvenimą duktė įsipareigoja globoti mamą, – nes į karą išeidamas tėvas jai tai pavedė. Nesvarbu, kad Eudora tuomet pati dar buvo vaikas. O toliau vaiku šeimoje iki gyvenimo galo buvo mama. Ji skundėsi, verkė, netgi bandė žudytis… ir visa tai užglostyti teko vyriausiai dukteriai, taip ir neįstengusiai pasiryžti savo šeimos kūrimui.
Daug kam ši knyga gali būti biblioterapine – atpažįstant situacijas, jas apmąstant ir galbūt keičiant suvokimą, o gal ir elgesį. Knyga tinkama Skaitytojų klubų aptarimui, – daug jautrių temų, kurios pokalbio metu kažkaip išsigrynina, padeda ir patiems iš naujo pažvelgti į vertybes, apmąstyti gyvenimo esmę.
Daiva Janavičienė
BIBLIOTERAPIJA 