Ponui Šmitui senatvėje tenka patirti, ką reiškia kasdieniai darbai šeimoje. Kol žmona buvo sveika, jis nemokėjo net kavos išsivirti, o dabar…
Alinos Bronsky romanas „Barbara nemirs“ – apie užsispyrusį senjorą, kurį visą gyvenimą „globojo“ žmona. Įvyko baisi neteisybė – vieną rytą Barbara susirgo. Ir kas tada ponui Šmitui išvirs kavos? Jau nekalbant apie burzgiantį pilvą, artėjant pietų metui … kas tuo pasirūpins?
Romano siužetas maždaug apie tai – kaip niekada kasdienybės reikaluose nedalyvavęs ir taip saugiai senatvės sulaukęs vyras piktinasi pašlijusia tvarka. Nepasitenkinimą galima reikšti ilgai, bet … tai nepadeda, Barbara vis tiek guli, nevalgo, nieko nenori…
Siužetas vien tokia užsitęsusia istorija neapsiriboja, po nusistovėjusiais šeimos vaidmenimis, pasirodo, gali išlysti daug nustumtų į užmarštį nerimą keliančių dalykų. Kaip jie atsirado Vokietijoje, emigrantai su savo skauduliais. Kaip susikūrė šeima – lyg ir netyčia, vargšas Šmitas nukentėjo, buvo priverstas vesti Barbarą, nes ji pastojo. O jo mama eidama į svečius nešėsi savo keptą pyragą, nes bijojo, kad marti ją apnuodys … Daug skaudulių, keistai susiklosčiusių likimų. Ir kažkoks susitaikymas senatvėje.. kažkoks, keistas. Atradus žmonos vertingumą, suskaudus širdį dėl palikto neįgalaus sūnaus. Taigi, daug situacijų, kurios kitiems gali tapti biblioterapinėmis – atpažįstant, plačiau suvokiant realybę, apmąstant galimas išeitis.
Knygą galiu rekomenduoti ir tuo, kad ją skaitant šypsojausi, manau, kad daugelis moterų čia pajaus graudų humorą. O gal ir vyrai knygoje atras tam tikrų užuominų?
Daiva Janavičienė
BIBLIOTERAPIJA 