Išpažinti neįgaliojo likimą

Lorenzo Amurri romanas „Apnėja“ daugeliui gali tapti biblioterapiniu. Pirmiausia – su neįgalumu tiesiogiai susiduriantiems asmenims čia aiškiai nusakomos jausenos ir būsenos, kurias nelengva suvokti, neturintiems panašios patirties. O ir turintieji tą patirtį, gali gauti pagalbą autentiškai perskaitę neįgaliojo patirtis. Tada slypi pagalba geriau suvokiant, ko tikisi ir kaip jaučiasi neįgalusis. Pagalba galima ir per aprašytas artimųjų išgyvenamas situacijas ir tai padeda mažiau kaltinti save. Tai svarbi pagalba artimiesiems ar teikiantiems pagalbą asmenims.

Lorenzo – kūrybingas, aistringas, energingas jaunuolis, staiga netenka iki šiol stipriai jaustos motyvacijos gyventi. Visiškas priklausymas nuo kitų, nežinomybė ir pasimetimas – tai tik dalis jaunuolio išgyvenimų. Talentingai parašyta knyga įtraukia, pakeri atvirais išsisakymais, akivaizdžiai patiriamų sunkumų jautriais apmąstymais. Lorenzui padeda šeima, bičiuliai, mylimoji. Bet jam gyventi nepakeliamai sunku, – ne tiek dėl fiziologijos, kiek dėl emocinių – psichologinių problemų. Sugebėjimas tai išsakyti, kaip suprantu, padėjo jaunuoliui naujai įprasminti gyvenimą. Jautriai ir subtiliai aprašytos psichologinės jausenos ir vidiniai atradimai skaitytojams ne tik padeda pažinti neįgaliuosius, bet ir suvokti aplinkinių galimybes.

Jautrūs autoriaus išsisakymai apie įsitikinimų kaitą. Lo jaučiasi nelaimingas, nuskriaustas likimo ir yra įsitikinęs, kad šalia esantys privalo jam padėti. Po nelaimės pasilikusi su juo sužadėtinė Joana privalo rūpintis, būti atlaidi, užjaučianti. Tėvai ir kiti artimieji – tiesiog negali elgtis kitaip, kaip tik jam patarnauti, o jis gali murmėti dėl to, kad jie pagalbos nesugeba suteikti taip profesionaliai, kaip slaugos specialistai. Puikiai perteiktas savo paties patirtas šokas, kai brolis, kiti artimieji tolsta, jie ima brėžti ribas, sakydami – aš taip pat turiu savo gyvenimą, negaliu gyventi tik tavojo. Kai tokius patyrimus / atradimus aprašo pats neįgalusis, – labai vertinga. Nes tai – kita suvokimo pusė. Labai puiku, kad greta išsakomų kaltinimų, išsakomas ir naujas suvokimas apie savo ir kitų ribas.

Romane susiduriame ir su Lorenzo pasiryžimu išeiti iš šio pasaulio ir su jautriai aprašytu vidiniu suvokimu, kad tai nėra tinkama išeitis. Ryžtą toliau gyventi romano autoriui įkvepia gamta, lemtingą akimirką įvykęs susitikimas su gyvenimą teigiančia gulbe. Lemtingas lūžis mąstyme toks apčiuopiamas, tikras, kad net baugu. Suvokiama ir priimama vertybė tiesiog gyventi, matyti, liesti, jausti. Nebijoti ne tik fizinio skausmo, bet ir vidinio skausmo atsiverti kitiems. „Aš nebijau žmonių, kuriems esu nevykėlis, nebijau gailestingų žvilgsnių. Man negėda dėl mano kitoniškumo“ (p. 283).

Šis naujai priimto gyvenimo vertybės suvokimas leido naujai skleistis kūrybiškumui, juo remiantis atsirado ši knyga. Man tai knyga apie drąsą gyventi kitaip, nei esi įpratęs. Kiekvienam naujam kely laukia ne tik kliūtys ir sunkumai, bet ir nauji atradimai.

Daiva Janavičienė