Keisti savo ir kitų gyvenimus

Koriejiečių rašytojo Kim Ho-Yeon romanas „Mažų stebuklų krautuvėlė“ siužetu ir veikėjų gyvenimo pokyčių aprašymu gali būti biblioterapinė. Apie viltį, kad visuomenės paraštėse atsidūrę žmonės gali keisti savo, o gal ir kitų gyvenimus. Jeigu laiku šalia atsiranda žmonių, kurie palaiko, paskatina, nustato ribas.

Pasakojimas pradedamas intriguojančiai – įlipusi į traukinį senolė aptinka, kad krepšyje nėra jos dokumentų dėklo. Dingo viskas – pinigų kortelės, asmeniniai dokumentai ir t.t. Dar neįsigalėjus vidiniam siaubui, suskamba jos mobilus telefonas, ir keistu balsu, mikčiodamas žmogus pasako, kad Seulo stotyje rado jos piniginę ir dokumentus. Taip įsibėgėja siužetas apie milžiną benamį Doką ir jo viršininke tapusią senolę ponią Jom. Dokas piniginę ne rado, o atėmė iš kitų sėbrų benamių. Jis moka pakovoti su dviem užpuolikais savu keistu būdu. Taip jis daro todėl, kad turi išlikusį padorumo jausmą, bet kartu ir tikėdamasis iš to kažkiek užsidirbti – gauti pinigų maistui… Dokas – tipiškas benamis, vartoja daug alkoholio, neturi kur nakvoti ir nusiprausti, be to – jis nieko neatsimena, praeityje buvęs gyvenimas jam išnyko.

Siužetas sukasi apie ponios Jom valdomą smulkmenų, kasdienio maisto ir užkandžių parduotuvėlę, kurioje dirba neįstengiantys įsidarbinti kitur. Atlyginimai nedideli, parduotuvės apyvarta maža, pirkėjai užsuka retai… ir viskas ant subyrėjimo ribos… Kita vertus, čia dirba žmonės, kurie iš tokio uždarbio pragyvena. Kiekvieno jų istorijos sukasi apie patiriamus vargus ir beviltiškumą… Bet kai kas ima keistis, kai ponia Jom nusprendžia padėti Dokui. Įdarbina jį savo parduotuvėje, kas leidžia pastarajam išeiti iš benamio statuso, išsinuomoti mažą būstą ir … palengva ne tik mesti alkoholį, bet ir padėti kietiems: įtikinamais patarimais, savo pavyzdžiu Dokas demonstruoja galimus pasikeitimus.

Po tam tikro laiko grįžta Doko atmintis, – apie savo praeityje gyventą kasdienybę ir kodėl įvyko toks tragiškas posūkis gyvenime. Priežastis – nesiskaitymas su šeimynykščiais, paslydimas karjeroje, negalint atsiriboti nuo padarytos klaidos ir padarytos skriaudos kitam žmogui. Pasakojimas labai pamokantis, mūsų kultūroje – nelabai įtikinami tokio masto pokyčiai aukštyn – žemyn. Bet … gal tai viena iš galimybių suprasti kitokį, patikėti, kad tarp visuomenės atstumtųjų yra norinčių pakilti gyvenimui iš naujo. Žinoma, turi atsirasti ir tokių, kurie palaiko, paskatina, parodo geranoriškumą.

Pasakojimo stilius romane keistas, mūsų kultūroje neįprastas – trumpi sakiniai, tarsi supaprastinta kalba. Bet veikėjų istorijos, vidiniai siužetai – tikrai viltingi, galintys tapti biblioterapiniais, paskatinti dialogą apie skaudžias temas – atstumtuosius, (ne)gebėjimą prisitaikyti, šeimos santykius, grožio industrijos grėsmes, vertybių pasirinkimus ir jų išsaugojimą.

Daiva Janavičienė