Keisti įsitikinimus – keisti gyvenimą

Gianluca Gotto romanas „Tikrai nutiks kas nors nuostabaus“ apie mūsų netinkamus įsitikinimus, kurie griauna gyvenimus. Jeigu tikime, kad „tuoj tuoj man nutiks kažkokia nelaimė“ – argi keista, kad taip ir įvyksta. O pagrindiniam romano herojui Deividui, jaunuoliui iš Italijos, visai neaišku, kad nuo mūsų įsitikinimų viskas prasideda. Jis negali nurimti ir jaučiasi be galo nelaimingas nuolat kartodamas, „kodėl man taip nesiseka?“, aš viską dariau teisingai, stengiausi, o likimas man toks neteisingas“. Turbūt panašus mąstymas būdingas daugeliui vakariečių.

Nutiko italui Dovydui keletas nemalonių dalykų, – jis uoliai studijavo savo mėgstamą dalyką – architektūrą, baigdamas studijas atlikinėjo praktiką perspektyvioje įmonėje ir jau gavo kvietimą iš vadovo ilgalaikės sutarties sudarymui. Tuo pačiu metu jautė emocinį pakilimą, nes draugystė su mylima mergina lyg ir ėjo link vedybų ar bent planų gyventi kartu. Ir štai, per trumpą laiką abu Dovydui tokie svarbūs dalykai pasisuka visai kita linkme – darbe išgirsta nuosprendį, kad firma atsisako plėtros planų ir sutartys su naujais darbuotojais nebus sudaromos. Negana to, jo mergina, iš kurios vaikinas tikėjosi emocinio palaikymo sunkiu gyvenimo periodu, pasako, kad Deividui nieko nejaučia, todėl nusprendė netęsti santykių.

Situacija, žinoma, nemaloni, bet … tikrai ne tragiška. Juo labiau, kad Deividą palaiko mama ir ypač – jo senelis. Tačiau kaip sunku prisipažinti, kad tau nesiseka, juk ką tik visiems pasakojai apie puikiai besiklostantį gyvenimą. Kuo daugiau nutyli, tuo labiau klimpsti į pesimizmą, o čia jau ne už kalnų ir depresija. Vienintelis senelis išlaiko tikrą ryšį, tik jis girdi, kad kalbėdamas telefonu, Deividas kažką slepia, ne viskas taip jau gerai klostosi, kaip tai sako kitiems. Prie bendros nelaimių puokštės prisideda ir tikra netektis – miršta Deivido senelis. Išgyventi gedulą Dovidui labai sunku, bet būtent tai paskatina vaikiną atidžiau apsidairyti, artimiau įsigilinti į senelio gyvenimą… ir pasinaudoti jo paliktomis nuorodomis tęsiant gyvenimą.

Senelis atskirai Deividui testamentu palieka pinigų ir nurodo, kaip juos išleisti – tai yra išvykti į tolimą kelionę, į Vietnamą. Senelio palikti įgaliojimai ar prašymai (kaip juos bepavadinsi) paskatina Deividą pasiryžti iki tol jam visai nebūdingam, keistam žingsniui – savarankiškai iškeliauti, ieškant savo Likimo. Kelionėje Deividas sutinka mokytoją, su kuriuo kažkada keliavęs senelis. Mokytojui tenka paklusti ir keliaujant svetimoje šalyje mokytis gyvenimo.

„Tu per daug galvoji“ – sakydavo senelis Deividui. Tas posakis atrodė keistai savo šalyje, bet Vietname keliaudamas jaunas žmogus palengva perpranta sutikto mokytojo kartojamą mintį „Gyvenimą reikia gyventi, o ne galvoti apie jį“.

Knyga gali tapti biblioterapine ir jaunam žmogui, ir senjorui. Neprimygtinai persakomos gyvenimo tiesos, kiekvieną skatina apmąstyti savo įsitikinimus, pasiryžimus kasdienybėje. Kiek daug aplink dalykų, kuriais galėtume pasidžiaugti, o dažniausiai pasirenkame tai, kas liūdina ar skaudina. Kiek daug pasaulyje žmonių, neturinčių mums lengvai prieinamų galimybių, bet mes jomis nesidžiaugiame ir sunkiai pasiryžtame pasinaudoti, o iš Likimo reikalaujame vis daugiau mainais už nieką. Ar tikrai taip turi būti? Ką galim ar privalom keisti? – tokie klausimai kyla sekant Deivido kelionėje daromus posūkius, apmąstant jo kelyje sutiktus žmones, mokytojo elgesį.

Knyga lengvai skaitosi, bet yra didelės apimties, arti 500 puslapių. Tai gali būti jauniems žmonėms vienu iš išbandymų kelyje link pasikeitimų. Tam reikia susikaupti … ilgam skaitymui ir … pasiryžimui veikti.

Daiva Janavičienė