Kazuo Ishiguro distopinis romanas “Neleisk man išeiti“. Pasakojimas, turintis (kol kas?) realybėje neegzistuojančių visuomeninės struktūros elementų. Fantastika, tik ne technologijos čia svarbu, ir ne mokslas. Jis tik tarp kitko. Esmė čia – žmogaus jausmai, Siela, kurią turi visi gyvieji. Fantastinė visuomeninė sankloda – tai klonuotų individų mokykla, rengianti juos organų donorystei. Skaityti toliau “Nepatogi knyga apie jausmus ir sielą“
Išmintingo europiečio prisiminimai
Stefano Zweigo autobiografinę knygą „Vakarykštis pasaulis. Europiečio prisiminimai“ tikrai verta paskaityti asmenybės vystymo tikslais. Todėl ją galiu įvardinti biblioterapine. Neeilinė asmenybė, išskirtinis gyvenimas, gilus pasaulio suvokimas tikrai gali mus praturtinti įžvalgomis, emociniu nusiteikimu, taikliais komentarais apie mus supančią aplinką ir jos suvokimą.
Jautrios sąžinės balsas
Stefano Cveigo romaną „Širdies nerimas“ skaičiau ilgokai. Man jis lengvai nesiskaitė. Didelį psichologinį krūvį turinti knyga, daug išgyvenimų, jausenų, apmąstymų nelengvomis temomis. Siužete atspindėtas biblioterapijos procesas, tiesa, nepilnas. Arba tai, kas gali turėti įtakos asmens pasikeitimams, bet realiai neįvyksta. Šiuo atveju perskaityta pasaka pagrindiniam romano herojui, jaunam jautrios sielos karininkui, „numeta raištį nuo akių“. Jis suvokia ir pajaučia, kad pasakoje aprašytą džiną, „užsikorusį jaunuoliui ant nugaros“ jis pats sutiko gyvenime ir yra to žmogaus valdomas. Nežiūrint to, vaikinas neišsiaiškina, kurios vertybės jam svarbiausios ir todėl… nusprendžia geriau rizikuoti kare, nei spręsti išties sudėtingas meilės problemas gyvenime. Skaityti toliau “Jautrios sąžinės balsas“
Moteriškas vaizduotės žaismas
Liudmilos Ulickajos knyga „Ievos dukterys“ labai rusiška. Skaitant, tokia, jau primiršta, rusiška Dvasia padvelkė, net nostalgija aplankė. Pagalvojau, kaip greitai nutolstam nuo kultūros, kuri visai neseniai buvo taip lengvai suvokiama. Dabar aiškiai pajutau, kad tolsta tas betarpiškas jausenų, emocijų konteksto suvokimas. Jau tenka paskaityti keletą kartų, kad įsijaustum… Skaityti toliau “Moteriškas vaizduotės žaismas“
Psichologinės novelės
Taip jau atsitiko, kad Stefano Cveigo iki šiol nesu skaičiusi. Nors apie jo psichologines įžvalgas, gilų žvilgsnį link Sielos gelmių, esu girdėjus ne kartą. Džiaugiuosi, kad laiku prisiminiau šį autorių, paieškojau ir perskaičiau jo novelių knygą „Dvidešimt keturios valandos iš moters gyvenimo“. Knygą galiu įvardinti biblioterapine dėl atidaus žvilgsnio ten, kur ne kiekvienas mato – gilyn į žmogaus Sielą, asmenybės giliuosius klodus.
Knygoje surinktos 9 novelės, kiekvienoje jų – atskira istorija …. apie nematomąją gyvenimo pusę. Ji yra šalia mūsų, bet kartu – jos nėra, nes nematom, o gal tiesiog nenorim matyti?
Skaityti toliau “Psichologinės novelės“Numanymai apie gyvenimą
Julian Barnes romanas „Pabaigos jausmas“ man pasirodė biblioterapinis. Jis atvėrė naujus klodus, suvokiant, kaip mes patys jaučiam save ir kitus, ir kaip tai skiriasi nuo tų kitų išgyvenamos realybės. Nelengva, keistoka, bet verta paskaityti knyga.
Gyvenimas saloje
Roy Jacobsen romaną „Neregimieji“ skaitėme LNB Skaitytojų klube. Šią knygą pasirinkusios buvome senokai, bet vis atidėdavome jos skaitymą dėl tam tikrų priežasčių. Skaitėme dabar, karantino sąlygomis. Tiksliau kažin ar galima pasirinkti. Karantinas mus apribojo kiek ilgiau nei mėnesiui, o šiame romane patiriame lėtai tekantį šeimos gyvenimą, kurį šalta jūra nuo pasaulio skiria visada. Skaityti toliau “Gyvenimas saloje“
Kita kultūra – tas pats gyvenimas
Apsisprendimą skaityti Orhano Pamuko knygą „Tos keistos mano mintys“ nulėmė įprastomis gyvenimo sąlygomis keistokas argumentas, – tai kad knyga stora (didelės apimties tekstas, daugiau nei 600 puslapių). Ne karantino laikotarpiu tokie matmenys mane kaip tik atbaidydavo. O prieš galutinai bibliotekos patalpas uždarant net darbuotojams, suspėjau dar užsisakyti keletą knygų. Atėjusi jų pasiimti, supratau, kad dabar – pats tas laikas storoms knygoms. Jos įtraukia ilgam, o tai reiškia, kad karantino „vakarai nebus nuobodūs“ (perfrazuojant lietuvišką šlagerį…). Skaityti toliau “Kita kultūra – tas pats gyvenimas“
Gera močiutė nebuvo puiki mama
Frediriko Backmano romaną „Močiutė perduoda linkėjimų ir atsiprašo“ tikrai galiu įvardinti biblioterapine. Juk visi mes turim (ar turėjom) mamas, daugelis patiriam kartų susidūrimus, kaip močiutės, mamos ar anūkės. Kintant šeimos narių vaidmenims, vieni lengviau, kiti sunkiau prie jų prisitaikom, tikriausiai dėl to ir pergyvenam. Todėl šmaikščiai, su nostalgišku humoru parašytas romanas pirmiausia mums leis atsipalaiduoti. O tai jau pasiekimas, juk gyvenam ne pačius geriausius laikus. Priverstinai sulėtinę gyvenimo tempą, turim išlikusį lengvai pasiekiamą malonumą – skaityti gerą knygą. Šios knygos elektroninė versija yra nemokamai prieinama portale ibiblioteka.lt. Skaityti toliau “Gera močiutė nebuvo puiki mama“
„..mūsų kūnas, kai juda, yra šventas…“
Tiesą sakant Olgos Tokarczuk kūrinys „Bėgūnai“ pirmu skaitymu manęs nesužavėjo. Tačiau užkabino. Ypatingai šiandienos aktualija – nuolatiniu žmonijos bėgimu. Mūsų bėgimu per pasaulį, kuris dabartyje įgavo visai naują prasmę. Ar tikrai gyvenimo prasmė – migracija. Iš miesto į miestą, iš vieno oro uosto į kitą… o nuo vienos kelionės iki kitos – sustojęs, pavojingas laikas? Skaityti toliau “„..mūsų kūnas, kai juda, yra šventas…““
BIBLIOTERAPIJA 