Niekada nevėlu mokytis pesimistinį įvykių aiškinimo būdą paversti optimistiniu
Claidine Badey –Rodriguez psichologinę knygą „Nusprendžiau senti laimingai: kaip sutelkti savo gyvybinę energiją“ išsirinkau tikslingai, iš mūsų su Rasa Derenčiene rekomenduojamo biblioterapinių knygų sąrašo. Nes psichologinių knygų iš šio sąrašo nesu daug perskaičiusi. Pasirinkti minėtą knygą skaitymui, tiesą sakant, nebuvo paprasta. Deja, bet savyje nešiojuosi nuostatą, neleidžiančią sau pripažinti susidomėjimą senėjimo problemomis. Ko gero, tai buvo pripažinimas, o tai reiškia – terapijos pradžia.
Skaityti toliau “Ar įmanoma senti laimingai?“
Stefano Cveigo romaną „Širdies nerimas“ skaičiau ilgokai. Man jis lengvai nesiskaitė. Didelį psichologinį krūvį turinti knyga, daug išgyvenimų, jausenų, apmąstymų nelengvomis temomis. Siužete atspindėtas biblioterapijos procesas, tiesa, nepilnas. Arba tai, kas gali turėti įtakos asmens pasikeitimams, bet realiai neįvyksta. Šiuo atveju perskaityta pasaka pagrindiniam romano herojui, jaunam jautrios sielos karininkui, „numeta raištį nuo akių“. Jis suvokia ir pajaučia, kad pasakoje aprašytą džiną, „užsikorusį jaunuoliui ant nugaros“ jis pats sutiko gyvenime ir yra to žmogaus valdomas. Nežiūrint to, vaikinas neišsiaiškina, kurios vertybės jam svarbiausios ir todėl… nusprendžia geriau rizikuoti kare, nei spręsti išties sudėtingas meilės problemas gyvenime. 
Liudmilos Ulickajos knyga „Ievos dukterys“ labai rusiška. Skaitant, tokia, jau primiršta, rusiška Dvasia padvelkė, net nostalgija aplankė. Pagalvojau, kaip greitai nutolstam nuo kultūros, kuri visai neseniai buvo taip lengvai suvokiama. Dabar aiškiai pajutau, kad tolsta tas betarpiškas jausenų, emocijų konteksto suvokimas. Jau tenka paskaityti keletą kartų, kad įsijaustum… 
Roy Jacobsen romaną „Neregimieji“ skaitėme LNB Skaitytojų klube. Šią knygą pasirinkusios buvome senokai, bet vis atidėdavome jos skaitymą dėl tam tikrų priežasčių. Skaitėme dabar, karantino sąlygomis. Tiksliau kažin ar galima pasirinkti. Karantinas mus apribojo kiek ilgiau nei mėnesiui, o šiame romane patiriame lėtai tekantį šeimos gyvenimą, kurį šalta jūra nuo pasaulio skiria visada. 
Frediriko Backmano romaną „Močiutė perduoda linkėjimų ir atsiprašo“ tikrai galiu įvardinti biblioterapine. Juk visi mes turim (ar turėjom) mamas, daugelis patiriam kartų susidūrimus, kaip močiutės, mamos ar anūkės. Kintant šeimos narių vaidmenims, vieni lengviau, kiti sunkiau prie jų prisitaikom, tikriausiai dėl to ir pergyvenam. Todėl šmaikščiai, su nostalgišku humoru parašytas romanas pirmiausia mums leis atsipalaiduoti. O tai jau pasiekimas, juk gyvenam ne pačius geriausius laikus. Priverstinai sulėtinę gyvenimo tempą, turim išlikusį lengvai pasiekiamą malonumą – skaityti gerą knygą. Šios knygos elektroninė versija yra nemokamai prieinama portale ibiblioteka.lt. 
BIBLIOTERAPIJA 