Tai knyga apie ilgą kovą už save, savojo gyvenimo kelio paieškas ir pastangas išsivaduoti iš šeimos kylančios neteisybės pančių. Lietuvių kalba Taros Westover romano Educated: A Memoir antraštė išversta Apšviestoji. Tai, mano nuomone, kiek keičia prasmę. Tarsi pasyviai atėjęs apšvietimas, o ne daug pastangų pareikalavęs lavinimasis, kartu kovojant su sekta virtusia šeima ir joje paveldimomis vertybėmis. Romano paantraštė įvardinta atsiminimais tarsi pasako, kad tai autentiška istorija, tebevykstanti vienoje iš Amerikos valstijų. Aprašytas siužetas siekia Obamos prozidentavimo laikus, o atsiminimų autorei tuomet buvo apie 30 metų. Skaityti toliau “Kova dėl savojo kelio“
Tobuli gyvenimai
JAV gyvenančios kinų kilmės amerikietės Celeste Ng romanas „Tobuli gyvenimai liepsnoja skaisčiau“ susiskaitė greitai. Nors knygos apimtis viršija 350 puslapių. Skaitėsi greitai… nes viskas ten išrašyta, praktiškai nebuvo vietų, kuriose reiktų sustoti, apgalvoti apie kontekstą ar reikšmes. Na, tiesiog puikiai sukramtytas produktas, paaiškinta viskas iki smulkmenų. Siužetas intriguojantis, daug „moteriškai nutylimų“ problemų, su kuriomis, matyt, greičiausiu laikotarpiu susitiksim ir mes (jau sutinkame, bet gal dar ne taip aštriai?) Tai – surogatinės motinos, moters ir motinystės santykis, ar idėja, kaip čia ją pavadinti. Seksualumas paauglystėje, čia ištinkančios problemos, kurių sprendimus akmeniu nešiojamės visą gyvenimą (cituojant knygos mintį). Demokratija, kai kartu sugyvena (?) skirtingos rasės, lygūs visi sluoksniai, kiekvienas turi vienodai galimybių…. siekti. Ir viską užgožiantis menas, buvimas kūryboje. Skaityti toliau “Tobuli gyvenimai“
Kokia čia dar meilė senatvėje?
Lorenzi Licalzi romaną „Ko tu iš manęs tikiesi?“ pati kažin, ar būčiau atradusi. Jį perskaičiau pagal klubo narių pasirinkimą. Knyga apie senatvėje patirtą meilę, be to – senelių namuose… kažkodėl suintrigavo daugelį klubo narių. Gal keičiasi mūsų suvokimas, kad meilė gali ištikti tik jaunimą? Skaityti toliau “Kokia čia dar meilė senatvėje?“
Psichoterapinės istorijos
Kurį laiką tikslingai save sustabdžiau Irvin D. Yalom‘o knygų skaityme. Kartais psichoterapijos pasidaro per daug… Bet po gerų metų Nacionalinės bibliotekos Laisvalaikio skaitinių lentynoje aptikus neskaitytą Yalomo knygą „Mamytė ir gyvenimo prasmė“ dvejonių apie tai, ar ją noriu skaityti, neturėjau. Ir džiaugiuosi. Jau atradusiųjų I. D. Yalomo istorijų žavesį, raginti paskaityti šią knygą ir nereikia. O dar neskaičiusiems jo knygų, labai rekomenduoju perskaityti. Tiesiog kaip galimybę geriau suvokti save ir aplinkinius. Skaityti toliau “Psichoterapinės istorijos“
Vyriška kronika
Taip gavosi, kad iš eilės skaičiau labai moterišką (Beatos Tiškevič „Vyvenimas“) ir labai vyrišką (Rimanto Kmitos „Pietinia kronikas“) knygas apie dabartį, tiksliau kronika yra apie jau šiek tiek nutolusius laikus. Bet tikrai iš mano gyvenimo. Todėl ir reakcija į pastarąją knygą gal kiek kitokia, nei būčiau ją skaičius kitu metu. Skaityti toliau “Vyriška kronika“
Vyvenimo terapija
Ilgokai laukiau, kol bibliotekoje be eilės galėsiu pasiskolinti Beatos Tiškevič knygą. Jau iš to supratau, kad knyga vis dar paklausi. Skaitydama ją prisiminiau, kad nemažai detalių esu girdėjus troleibuse, kai jaunos merginos kažką kalbėjo tarpusavyje: maždaug, o kaip tėtis ten jai atnešė spanielį, ane? – Nu jo, vogtą – susiraukia kita. Aha, bet kaip jisai ten varė su ja, kaip ralistas… va, ir išklausė ją, nepertraukė… O mama – tai tikra siaubūnė, ane?… Kažin ar tos nugirstos detalės gali būti iš kur nors kitur, ne iš „Vyvenimo“, tai yra B. Tiškevič aprašyto gyvenimo su klaida… Ir šias detales girdėjau net keletą kartų, ir jas kartojo merginos. Suprantu, kad paauglystėje tai labai aktuali tema ir toks apnuogintas atsivėrimas tikrai lietuviams nebūdingas. Skaityti toliau “Vyvenimo terapija“
Klasikinė biblioterapinė knyga
Algirdo Kumžos knyga „Rasa. Po angelo sparnu“ yra klasikine knyga pagal biblioterapijos teoriją – aprašyta tikra, viltinga istorija apie neįtikėtinus dalykus, apie stebuklingai nugyventus 7 metus po diagnozuotos ketvirtos stadijos sunkios onkologinės ligos. Biblioterapine šią knygą vadinu dėl to, kad joje daug Vilties, ieškojimo, veržimosi į aktyvų, tikslingą Gyvenimą. Kartu čia yra ir nevilties, savigailos, baimės, pykčio ir kitų neigiamų emocijų su kuriomis Rasai pavyko susitvarkyti. Tai įveikti Rasai Rojienei tapo įmanoma dėl sutiktų nuostabių pagalbininkų, realiai gyvenančių žmonių, padėjusių jai ne tik gydyti ligą, bet ir priartėti prie Dievo ir tęsti gyvenimą.
Žinau, kad Rasai nepavyko nugalėti ligos. Bet juk pavyko aktyviai, intensyviai ir prasmingai nugyventi jai likusį laiką žemėje. Pagimdyti ir paauginti sūnų, padėti kitiems panašaus likimo žmonėms. Kaip gerai, kad ši knyga publikuota su Rasos dalyvavimu, jos pateiktomis pastabomis ir papildymu. Amžinatilsį Tau, Rasa. Dėkoju, kad pasidalinai savo istorija. Dėkoju autoriui, kad šią istoriją užrašė.
Daiva Janavičienė
Katė ir budizmas
Norintiems atsigauti ir mėgstantiems naivius pozityvistinius tekstus Davido Michie romanas „Dalailamos katė“ tikrai paglostys širdį. Ne tik sužinosite budizmo filosofijos pradmenis, bet ir pasigėrėsite autoriaus sugebėjimu per katės santykius su aplinkiniu pasauliu paaiškinti daugeliui rūpimas Meilės, Pagarbos, Dosnumo, Atjautos ir kitas kategorijas. Skaityti toliau “Katė ir budizmas“
Vietoj anekdotų – išpažintis
Davido Grossmano romanas „Užeina kartą arklys į barą“ apie tai, kaip pagyvenęs humoristas nusprendžia pažymėti savo gimtadienį. 57 metai – subrendęs, atsakingas žmogus, gimtadienio proga mažai tikėtini akibrokštai. Juo labiau, kad į išvakarėse vykstantį pasirodymą jis pakviečia draugą. Draugą? – kažin, ar taip galima pavadinti pakviestąjį, su pagrindiniu knygos herojumi susijusį nuo pat vaikystės. Suplanuotas humoro – anekdotų šou virsta prisiminimų, skaudžių išgyvenimų kupinu pasakojimu – tarsi išpažintimi. Su agresijos sau priemaišomis. Ir pasipiktinusia publika. Skaityti toliau “Vietoj anekdotų – išpažintis“
Skaudūs vaikystės prisiminimai
Elizabeth Strout romaną „Aš esu Liusė Barton“ perskaičiau beveik vienu atodūsiu, ji mane labai įtraukė. Pati sau negaliu atsakyti, ar tai reiškia, kad man vis dar aktualūs sudėtingi santykiai su mama? Visada pritariau nuomonei, kad mama yra mama ir ne vaikams ją kritikuoti, ar kažkaip kitaip interpretuoti. Galima tik bandyti geriau suprasti. Ko gero, tam ir yra skirta ši knyga – geriau suprasti savo santykius su šeima, mama. Kaip ir kodėl viskas vyko būtent taip. Kaip vaikystės patirtys darė įtaką savo kuriamai šeimai. Skaityti toliau “Skaudūs vaikystės prisiminimai“
BIBLIOTERAPIJA 