Autobiografinis romanas apie sudėtingą vaikystę. Dabar tai vieša tema, matome reportažus per TV, girdime skaudžias istorijas iš vaikų gydytojų. Matyt, gerai, kad kalbame, nes viešumas tokiuose sunkiuose patyrimuose labai svarbus. Paskaičius Chip St. Clair knygą „Drugelių sodas“ kiek kitaip suvokiu kitų pastangas vaikus apsaugoti nuo smurto. Netgi šioms pastangoms išvirstant ir į kitokias skaudžias istorijas. Skaityti toliau “Nutraukti smurto ratą“
Tikrai norėjau perskaityti Alan Lightman knygą „Einšteino sapnai“. Skaičiau interviu su autoriumi, norėjau, bet nenuėjau į susitikimą su juo literatūros festivalyje „Vilniaus lapai“. Tikriausiai dėl to turėjau didelius lūkesčius, tarsi laukiau stebuklo. Pačiai gaila, kad paskaičius romaną, kiek nusivyliau… Net ir dabar nekaip jaučiuosi, kad taip atsitiko… Skaityti toliau “Kaip mes užstringame arba prasilenkiame laike“
Apie vaikus šiomis dienomis Lietuvoje kalba visi, na, bent jau žiniasklaida lūžta nuo minčių apie tai, kaip mes skriaudžiam vaikus. Mes, suaugusieji, tvarkom pasaulį lyg ir norėdami vaikus apsaugoti, o išeina priešingai. Geri ketinimai išvirsta teroru prieš pamatinę visuomenės sanklodą – šeimą, ir joje augančius vaikus. Bet kalbėti norėjau ne apie tai, o apie Miros Rothenberg stebuklingą meilę psichinėmis ligomis sergantiems vaikams, atspindėtą jos pačios parašytoje knygoje „Vaikai smaragdo akimis“. Kaip sunku mylėti ne savo pasaulyje gyvenantį vaiką, kaip sudėtinga jam padėti… ir vis tik yra jėga, kuri nugali net ir beviltiškose situacijose – tai Meilė, noras suprasti ir padėti nuskriaustiesiems… Skaityti toliau “Gydymas meile“
Fredrik Backman romaną „Gyveno kartą Uvė“ perskaičiau pagal gautą rekomendaciją. Knygą biblioterapine įvardino net keletas bibliotekininkų, susirinkusių į biblioterapijos seminarą. Knyga skaitoma, populiari, jos sukūrimo istorija šiuolaikiška, – autorius pradėjo nuo nedidelių pasakojimų tinklaraštyje, sulaukęs susidomėjimo, pasakojimus sujungė į vientisą siužetą romane. Knygos viršelis skelbia, kad jau yra pasakojimo motyvais sukurtas ir filmas. Jau tai pasako, kad knyga nemažai kam patinka. Skaityti toliau “Pozityvi knyga apie neprisitaikymą“
Marlen Haushofer romaną „Siena“ bandžiau skaityti ir anksčiau. Tačiau neįveikiau. Šį kartą jį įveikiau daugiau iš užsispyrimo, nei susižavėjimo. Nes ne kartą esu girdėjusi kitus šį romaną įvardinant biblioterapiniu. Keista, bet pagaliau jį įveikusi ir aš galiu pritarti – tikrai ši knyga priverčia susimąstyti, praplėsti savo suvokimo ribas, kelti klausimus, kurie anksčiau į galvą nelįsdavo. Ir tai verčia ieškoti atsakymų, mąstyti… Bet tai knyga, kurią sunku skaityti. Tikriausiai daug įdomiau būtų apie ją diskutuoti mėgstančių dalintis įžvalgomis būrelyje. Nes pirmiausia tai išties… niūri, neigianti socialinį gyvenimą knyga. Belieka ieškoti atsakymų, kodėl taip yra? Kodėl moteriai reikia kažkuo rūpintis, o vyrams – žudyti? Skaityti toliau “Gyventi už sienos“
Birutės Pūkelevičiūtės romaną „Aštuoni lapai“ ne kartą girdėjau įvardinant biblioterapiniu. Nes jį skaitant prasiplėtė gyvenimo suvokimas, per herojės išgyvenimus atsivėrė savojo gyvenimo sužeidimų ir atradimų priežastys. Nors tai sunki istorija, kurioje gretinamas prieškario valstybės tarnautojo šeimos gyvenimas Kaune ir bėgimas nuo karo, patiriant varginančią bėglių kelionę paskui vežimą. Aprašomas naujųjų užkariautojų smurtavimas, knygos herojei iššaukęs pasąmonės diktuojamas išgyvenimo strategijas. Ir per tai bręstantis žmogiškumas, moralinis pasirinkimas, vaikystės pamokas keičiant suaugusiojo atsakomybe. Skaityti toliau “Aštuoni gyvenimo lapai“
Vicki Myron ir Bret Witter knygą „Diujis: Katinas, apvertęs pasaulį aukštyn kojom“ vėl prisiminiau 2018 metų vasaros biblioterapijos stovykloje. Viena iš dalyvių šią knygą įvardino biblioterapine. Prisiminiau, kad apie ją kalbėjo 2009 metais Komunikacijos katedroje Informologijos studentams dėstęs Delmus Williams ir jo žmona Betty. Abu ne kartą minėjo autobiografinę Amerikos provincijos miestelio bibliotekos direktorės knygą. Atrodytų, knyga apie katiną, bet išties ji yra apie gyvenimą, XX amžiaus antros pusės amerikietės gyvenimą. Šios moters gyvenimo sunkią akimirką naują motyvaciją suteikė išgelbėtas vargšas katinukas, kurį moteris šaltą žiemos rytą aptiko įgrūstą į bibliotekos knygoms grąžinti skirtą angą. Katinas tapo miestelio simboliu, išgarsinusiu miestelį visame pasaulyje. Besąlygiškai mylėdamas Vicki, jis globojo ir visus bibliotekininkus, ir net bibliotekos svečius, – leidosi jų glostomas, demonstravo, ką mokantis, ant kelių susirangydavo kaip tik tiems, kam reikėjo jo šilumos ir t.t. Skaityti toliau “Katinas gydo ne tik biblioteką“
Morgan Marlo knyga „Dykumos balsai“ turi paantraštę: moters kelionė į neatmenamų laikų Australiją. Ne kartą pagalvojau – ar tai buvo reali kelionė, ar mokslininkės gerai sumeistrautas siužetas, įterpiant etnologijos, psichologijos, sveikatos mokslų ir dar kitokių sričių populiariąją žiniją? Skaityti toliau “Amerikietė dykumoje“
Romano „Stebuklas“ autorė R. J. Palacio pabrėžia, kad istorija yra išgalvota. Beje, ji pasisako, kad pasirašo slapyvardžiu. Nors prisipažįsta, kad impulsą pasakojimui gavo pamačiusi mergaitę prie ledainės. Ir iš to gimė tokia jautri, jaudinanti istorija apie vaiką (romane – berniuką Ogastą), patį save apibūdinantį žodžiais: „Nepasakosiu, kaip aš atrodau. Kad ir ką manytumėt, tikriausiai yra daug baisiau“. Šiurpoka, kai skaitai, – apsigimėlis, be nosies, vaiduoklis, visi pamatę ima klykti arba išplečia akis ir tuoj pat nusisuka ir t.t. Taip jis jaučiasi, visą neilgą gyvenimą gyvena taip. Argi keista, kad jis nenori eiti į kiemą, prie vaikų, ir net – sutikti nepažįstamų suaugusiųjų. Visa ta situacija jautriai ir kartu paprastai, įterpiant humorą, aprašyta. Manau, šią istoriją būtina perskaityti visiems. Tam, kad suprastume, kaip žiauriai (patys to nesuprasdami) mes skaudiname „kitokius“. Juk nebūtina turėti tokius išskirtinai retus nukrypimus nuo “normos“, panašiai tikriausiai jaučiasi daugelis kitokių, nei yra įprasta, žmonių – su viršsvoriu, mažo ūgio ir su kitokiais akivaizdžiai matomais išvaizdos „standartų neatitikimais“. Skaityti toliau “Jeigu esi kitoks“
Knyga apie tai, kaip mažas vėžiu sergantis berniukas rašė laiškus Dievui, vadinasi „Oskaras ir ponia Rožė“, ją parašė prancūzas Eric-Emmanuell Schmitt. Nuostabi knyga, man ji biblioterapinė. Ją galiu rekomenduoti skaitymui, – visiems, gal net ir nelabai mėgstantiems skaityti. Na, nebent visiškai netikintiems ir neturintiems vaizduotės, ji galėtų nepatikti. Skaityti toliau “Laiškai Dievui“
BIBLIOTERAPIJA 