Seniai galvojau apie informacijos pertekliaus grėsmę sveikatai. Pati tai aštriai patyriau, rengdama daktaro disertaciją. Intuityviai suvokiau, kad atsiradę fiziniai negalavimai yra tiesioginė per didelio informacijos kiekio, kurį turi apimti sąmonė, pasekmė. Po daugelio metų didelį įspūdį man padarė nuotoliniai kursai, kuriuos turėjome studijuoti pagal kvalifikacijos kėlimo programą Lietuvos Martyno Mažvydo nacionalinėje bibliotekoje. Ypatingai psichologo Mariaus Daugelavičiaus paskaitos „Kas yra stresas“ ir „Kaip įveikti stresą?“. Vienoje iš šių paskaitų dėstytojas pateikia aiškią schemą, kaip impulsais mus veikianti informacija sukelia įtampą mūsų organizme. Skaityti toliau “Biblioterapija ir stresas dėl informacijos perkrovų“
Skaitydama šią madingą knygą (Valdas Papievis. Odilė arba Oro uostų vienatvė), ilgai negalėjau nuo savęs numesti tam tikro skepsio – ir kas gi čia tokio vertingo, kad paskelbti ši romaną metų knyga? Kiek galima skaityti apie amžinose atostogose gyvenančią 90-metę, kuri karts nuo karto vyksta atostogų (pas dukterį į Londoną). Gyvenimas tuščiame penkių kambarių bute, kai tau samdo tris patarnaujančius žmones – argi tai ta prasmė, kurios mes siekiame? 
Ar galime pasijausti geriau tik skaitydami tekstą, ar reikalingas pokalbis apie tai, ką perskaitėt?
Skaitydami, pasineriame į kito asmens išreikštą kūrybingumą. Diskutuodami apie tekstą, patys įsitraukiame į kūrybinę veiklą. Moderuojamų diskusijų metu atliekame įvairius kūrybinius pratimus, – visa tai sudaro galimybes atsipalaiduoti, patirti kūrybinės veiklos džiugesį, socialinį susietumą, bendros veiklos prasmingumą. Tai ir galime įvardinti realiais biblioterapijos lūkesčiais.
Pagal taikymo tikslą, biblioterapijoje išskiriamos klinikinė, reabilitacinė ir asmenybės vystymo rūšys. Pagal kitą klasifikaciją, biblioterapijos taikymas gali remtis 1) vien skaitymu arba 2)skaitymu ir interakcija, tai yra kažkokiais papildomais teksto analizės metodais, proceso eigoje dalinantis mintimis apie perskaitytą tekstą. Šie metodai taikomi ne tik siekiant gydymo ir sveikatinimo. 
Apie biblioterapiją išgirdau studijų laikais, apie 80-uosius, sovietmečiu. Ši sąvoka iš karto sudomino savo egzotika. Pirmąkart ją paminėjo amžinatilsį prof. Levas Vladimirovas, pasakodamas apie bibliotekų istoriją. Su pasididžiavimu profesorius kalbėjo apie senovės bibliotekas, jų valdytojus žynius. Ypač įsiminė pasakojimas apie užrašą virš įėjimo į biblioteką „Vaistinė sielai“. Esu skaičiusi jau ne vieną panašų tekstą, tiesa, visuose kiek skiriasi senovės Egipto hieroglifų šifruotė, – tai ir dvasinis penas, ir dvasios vaistinė, ir vaistai sielai, vieta sielos gydymui ir kt. Suprantama, juk dabartinis suvokimas skiriasi nuo buvusiojo dar gerokai prieš mūsų erą, o ir tikslus hieroglifų vertimas kažin ar įmanomas… Tačiau ši paslaptis, pagarba sukauptai informacijai, kylanti iš senovės, iki šiol nerimu apsigyveno manyje. 
BIBLIOTERAPIJA 