„Heroiną“ norėjau perskaityti seniai. Matyt, nelabai norėjau, nes vis neprisiruošdavau, negaudavau pasiskolinti, – tiesiog po ranka pasitaikydavo kažkas kitas. Dabar atėjo eilė. Gerai, kad paskaičiau, nors ji mane daugiau sukrėtė, nei davė vilties (kaip rašoma knygos anotacijoje). Tiesa, kad galima įžiūrėti ten viltį, bet tikrai mažą. Kaip iliuzijų išsklaidymą tiems, kurie jose skęsta, – gal ir tai būtų pagalba tokioje situacijoje, nežinau. Skaityti toliau “Drakonas stipresnis už valią“
Biblioterapija ir stresas dėl informacijos perkrovų
Seniai galvojau apie informacijos pertekliaus grėsmę sveikatai. Pati tai aštriai patyriau, rengdama daktaro disertaciją. Intuityviai suvokiau, kad atsiradę fiziniai negalavimai yra tiesioginė per didelio informacijos kiekio, kurį turi apimti sąmonė, pasekmė. Po daugelio metų didelį įspūdį man padarė nuotoliniai kursai, kuriuos turėjome studijuoti pagal kvalifikacijos kėlimo programą Lietuvos Martyno Mažvydo nacionalinėje bibliotekoje. Ypatingai psichologo Mariaus Daugelavičiaus paskaitos „Kas yra stresas“ ir „Kaip įveikti stresą?“. Vienoje iš šių paskaitų dėstytojas pateikia aiškią schemą, kaip impulsais mus veikianti informacija sukelia įtampą mūsų organizme. Skaityti toliau “Biblioterapija ir stresas dėl informacijos perkrovų“
Raudonų burių paslaptis
Neįsivaizduoju, kaip galėjo atsitikti, bet iki šiol nebuvau skaičiusi Aleksandro Grino „Raudonų burių“. Šis simbolis ne kartą prašmėžavo pro mano ausis, bet liko numanoma, bet taip ir nesuvokta prasme. Man atrodė, kad tai – aistros simbolis, kurio aš nesuprantu. Net gėda, kad esu tokia neišprusus, panaši į tas Gintarės Adomaitytės aprašytas besimokančias šokti merginas, kurios nesupranta užduoties: „Įsijausti į Asol būseną, – esat prie jūros, laukiat raudonų burių“…. Skaityti toliau “Raudonų burių paslaptis“
Odilė. Kai mirtis teikia vilties…
Skaitydama šią madingą knygą (Valdas Papievis. Odilė arba Oro uostų vienatvė), ilgai negalėjau nuo savęs numesti tam tikro skepsio – ir kas gi čia tokio vertingo, kad paskelbti ši romaną metų knyga? Kiek galima skaityti apie amžinose atostogose gyvenančią 90-metę, kuri karts nuo karto vyksta atostogų (pas dukterį į Londoną). Gyvenimas tuščiame penkių kambarių bute, kai tau samdo tris patarnaujančius žmones – argi tai ta prasmė, kurios mes siekiame? Skaityti toliau “Odilė. Kai mirtis teikia vilties…“
Viltingos knygos
Biblioterapijos esmė – pagalba skaitymu. Skaitydami tekstą, jame randame kažką tokio, kas padeda susivokti, geriau pažinti save, aplinką, situaciją. Arba – skaitydami tekstą, jaučiam pakylėjimą, geras emocijas, viltį. Pastarasis variantas savaime sustiprina, padeda toliau gyventi kasdienybėje. Kokios yra viltingos knygos? Ar iš viso tokių esama? Skaityti toliau “Viltingos knygos“
Pokalbis biblioterapijoje
Ar galime pasijausti geriau tik skaitydami tekstą, ar reikalingas pokalbis apie tai, ką perskaitėt?
Mėgstantys skaityti, kodėl jie tai mėgsta? O nemėgstantys? Kodėl šis užsiėmimas jiems nemalonus? Kaip kitaip tai galėtume išsiaiškinti, jeigu ne per pokalbį. Skaityti toliau “Pokalbis biblioterapijoje“
Lūkesčiai biblioterapijoje
Skaitydami, pasineriame į kito asmens išreikštą kūrybingumą. Diskutuodami apie tekstą, patys įsitraukiame į kūrybinę veiklą. Moderuojamų diskusijų metu atliekame įvairius kūrybinius pratimus, – visa tai sudaro galimybes atsipalaiduoti, patirti kūrybinės veiklos džiugesį, socialinį susietumą, bendros veiklos prasmingumą. Tai ir galime įvardinti realiais biblioterapijos lūkesčiais.
Biblioterapijos rūšys
Pagal taikymo tikslą, biblioterapijoje išskiriamos klinikinė, reabilitacinė ir asmenybės vystymo rūšys. Pagal kitą klasifikaciją, biblioterapijos taikymas gali remtis 1) vien skaitymu arba 2)skaitymu ir interakcija, tai yra kažkokiais papildomais teksto analizės metodais, proceso eigoje dalinantis mintimis apie perskaitytą tekstą. Šie metodai taikomi ne tik siekiant gydymo ir sveikatinimo. Skaityti toliau “Biblioterapijos rūšys“
Iš biblioterapijos istorijos
Apie biblioterapiją išgirdau studijų laikais, apie 80-uosius, sovietmečiu. Ši sąvoka iš karto sudomino savo egzotika. Pirmąkart ją paminėjo amžinatilsį prof. Levas Vladimirovas, pasakodamas apie bibliotekų istoriją. Su pasididžiavimu profesorius kalbėjo apie senovės bibliotekas, jų valdytojus žynius. Ypač įsiminė pasakojimas apie užrašą virš įėjimo į biblioteką „Vaistinė sielai“. Esu skaičiusi jau ne vieną panašų tekstą, tiesa, visuose kiek skiriasi senovės Egipto hieroglifų šifruotė, – tai ir dvasinis penas, ir dvasios vaistinė, ir vaistai sielai, vieta sielos gydymui ir kt. Suprantama, juk dabartinis suvokimas skiriasi nuo buvusiojo dar gerokai prieš mūsų erą, o ir tikslus hieroglifų vertimas kažin ar įmanomas… Tačiau ši paslaptis, pagarba sukauptai informacijai, kylanti iš senovės, iki šiol nerimu apsigyveno manyje. Skaityti toliau “Iš biblioterapijos istorijos“
Iš biblioterapijos konferencijos sugrįžus
Prisiminus domėjimosi biblioterpija pradžią, niekaip nebūčiau galėjus įsivaizduoti, kad ateis toks laikas, kai akademinėje aplinkoje vyks šiai temai skirta tarptautinė konferencija. Tokia konferencija (praktinis seminaras) „Psichosocialinė reabilitacija: biblioterapijos ir terapinio rašymo poveikio tyrimai“ 2016 metų lapkričio 23-25 dieną vyko Klaipėdos universitete. Kalbinta konferencijos organizatorė ir siela – KU Reabilitacijos katedros docentė dr. Jūratė Sučylaitė džiaugėsi, kad pavyko suburti šia tema aktyviai besidominčius Lietuvos praktikus ir svečius iš dviejų Suomijos universitetų bei Jungtinės karalystės. Skaityti toliau “Iš biblioterapijos konferencijos sugrįžus“
