Verta paskaityti ne tik dėl to, kad tai mums įprastas laikmetis
Rimanto Kmitos romanas „Editas kompleksas. Normalūs žmonės nesišypsa“ – apie mano kartos žmonių jau nugyventą laikotarpį. Laikas nutekėjo, daug kas užsimiršo ir šis romanas leido atgaminti, – ką išgyvenom, kaip visa tai mus veikė. Skaityti nebuvo lengva, bet vertėjo.
Neseniai atkurta Lietuvos nepriklausomybė, sunkmetis, kiekvienas savaip ieško gyvenimo kelio pasikeitusiomis aplinkybėmis. Bedarbis tėvas, buvusi mokytoja mama, dabar uždarbiauja kur gali ir kur daugiau moka. O nepilnametė dukra … eina ne į mokyklą, o dirba vaizdajuosčių nuomos punkte. Ir uždirba šeimos biudžetui svarbią dalį – sumoka mokesčius už butą. Ką uždirba – slepia, nes tėvas turi visą galią atimti, – nes kas yra namuose – priklauso jam.
Keistai tas atrodo dabar skaitant, nes jau užsimiršo būta realybė. Bet taip buvo, iš tiesų. Tokios nerašytos taisyklės buvo daugumoje šeimų.
Man labai jautriai nuskambėjo mamos žodžiai – „kam tu daugiau reikalinga“, – čia lyg ir gyvenimo pamoka dukrai. Labai kraupiai skamba, kur dabar įprasta skaityti apie skatinimą, meilę, padrąsinimą jaunam žmogui ieškoti savęs, eiti drąsiai. Tokios mintys, kaip „Esi kaip „akmuo po kaklu“, nes dėl tavo užsimezgusios gyvybės mama ir tėvas sukūrė šeimą, – labai sunkios jaunam žmogui. Todėl ši knyga gali pasitarnauti biblioterapiniam pokalbiui.
Turbūt vienas iš išsigelbėjimo ratų Editai – draugės. Romano autorius jas sukūrė labai skirtingas. Viena treniruojasi karatė, kita – mokosi būti manekene. Kitokie gyvenimai toje pačioje aplinkoje leidžia kitaip pažvelgti ir į save, ir į aplinką. Romane tai tarsi pagalbos priemonės išgyvenanti, susivokti, patirti. Mokomės vienas iš kito. Gal taip ir sukaupiam reikalingą gyvenimui išmintį? – ir apie tai romanas skatina pasikalbėti.
Paauglystės kvailionės – negaunu nužiūrėto vaikino atsako, tai nueisiu pasivalkioti su kitais. Ne šiap sau pakvailiot, taip jau neblogai paleistuvaut. Ar taip tikrai mąsto paaugliai ir dabar? – apie tai irgi verta būtų su jais pasikalbėti.
Nelengva skaityti tarmišką tekstą, gal paprasčiau ne tos tarmės žmonėms paklausyti įrašo audiotekoje. Gaila, kad bibliotekos šios knygos garsinio varianto neturi. Bet paskaityti tikrai verta – ne tik pedagogams, ar susiduriantiems su paaugliais. Bet ir bibliotekininkams, nes ši knyga ne tik supažindina su paauglės mąstymu, joje yra įdėtos ir daug išmintingesnio žmogaus mintys, kaip Editos dienoraštis. Editai tos mintys per brandžios, bet iš jų paaugliai gali pasimokyti.
Daiva Janavičienė
