Kaip mūsų psichika saugo mus nuo gręsiančio skausmo ir … galimo džiaugsmo
Giedrės Žalytės psichologinių įžvalgų knyga „Prieraišumo paradoksai. Kaip atpažinti ir išgydyti santykių traumas“ apima į teoriją intergruotus pasakojimus. Kaip teorinės schemos pasireiškia gyvenime? Kaip mūsų psichika, veikdama lyg ir norėdama mums gero (tai yra, siekdama mus apsaugoti nuo skausmo), tuo pačiu užtveria kelius santykiams? – tai sužinosite perskaitę šią knygą.
Skaitydama knygą, vis mąsčiau – koks sudėtingas dalykas žmogaus psichika. Kiek ji turi įvairių prisiminimų, kuriais pati tiki, net ir tuomet, kai tie seniai įvykę dalykai lyg ir pamiršti. Kartais jie įvyko ne visai mums, baimę ar psichologines kliūtis gali sukelti mūsų buvimas šalia, mums artimų žmonių patirtas skausmas ir t.t. Štai susisieja kenčiančios mamos vaizdinys ir šalia esantis gyvūnėlis ar tuo metu papūtęs vėjo gūsis ar kitos detalės. Kurių iškart nelabai ir pastebėjome, o paskui jos siejasi su stipriai išgyvenamomis neigiamomis emocijomis. Išties, kiekvienas žmogus yra paslaptis ir ją išnarplioti kartais neužtenka savo pastangų. Puiku, jeigu laiku sutinki pagalbą galintį suteikti žmogų. Kuris ne tik išklauso, bet ir pritaiko žinias paaiškindamas, – kas tai gali būti, iš kur tos baimės, nerimas, nejaukumas? Gal net ne iš tavo, o iš kitų tau artimų žmonių patirties.
Psichologinės įžvalgos visada įdomu, ypač jeigu jos – apie santykius, galimybę geriau suprasti save ir kitus. Kaip augdami mes išmokstame būti bejėgiai, o paskui turime išmokti įgyti savarankiškumo. Bet psichika bejėgiškumą ne tik pateisina, jį paverčia tam tikru saugios aplinkos uostu, – nes patirtos skriaudos, nuoskaudos ar dar kažkas virsta užtvara, stabdančiu veiklą vidiniu kritiku. Tarsi šnibžda mums „Neik, nes skaudės“. Geriau likti bejėgiu ir leisti savimi pasirūpinti kitiems. Ir kas tada? O kada užaugsime?
Gedėjimo paradoksas – gedime tuomet, kai gyvenimas atima kažką mums brangaus. Anot psichologės, po santykių traumų ar netekę artimo žmogaus, žmonės dažnai gedi „negyvento gyvenimo“. Ko labai norėjau, bet nebuvo – tėvų meilės, laimingos santuokos ar dar kažko. Gedintis žmogus tikisi emocinės paramos. Ypač sunku netektį išgyventi vaikams, o sunkioje situacijoje dažnai jie tiesiog pamirštami. Ir gedėjimas gali atgimti po daugelio metų. Nustumtos sunkios emocijos sunkiai prognozuojamos. Autorė tai įvelka į subasmenybių teorijas: išeiti iš netikėtai užklupusių traumų mums padeda vidibniai vadybininkai – leidžiantys arba draudžiantys mums kažką jausti. Ir kartais užgniaužtos emocijos tampa tremtiniais. Jausmai nustumiami, jie draudžiami ar normalizuojami (visi gėrė, kas čia per naujiena?). Ir tik pažinus tikruosius nustumtus ar užblokuotus jausmus, galime grįžti į savo autentiškumą ir iš naujo atsiverti gyvenimui.
Tai knyga, kurią man reiktų skaityti ne kartą. Daug detalių, kurios suvokiamos skaitant iš naujo. Tikiuosi, kad prie šios knygos grįšiu dar ne kartą.
Daiva Janavičienė
