Anūkė romane atspindi senelės istorijos faktus
Kristin Steindsdottir romanas „Šviesė“ – grožinės literatūros kūrinys, aprašantis vaizduotės padiktuotus vaizdinius, kurie persipina su tikrai šeimos istorijoje buvusiais faktais. Visa tai svarbu, nes pagrindinė romano herojė Paulina, kurią visi vadina Šviese, pereina sunkius gyvenimo išbandymus ne tik dėl to, kad gyveno ledynų apsuptyje, bet ir dėl to, kad susirgo sunkia psichikos liga. Tai lėmė visos šeimos tragediją, atskirtį, ignoravimą ir dar daug sunkų dalykų, kurie, kaip rašo K. Steindsdottir, – vis dar yra tabu ne tik jos šeimoje, bet ir plačiau visuomenėje.
Knyga parašyta lengvai, įtikinamai, daugelis įvykių perteikiamai pirmuoju asmeniu. Tarsi atsiskleidžia sergančio asmens mintys, pagrindžiančios poelgius. Nors gyvenantiems aplink Pauliną akivaizdu, kad realybėje taip elgtis netinka, yra pavojinga ne tik jai pačiai, bet ir šalia esantiems, – tačiau ligonei viskas atrodo kitaip.
Linksma, darbšti, puikiai bendraujanti mergaitė Šviesė auga pasiturinčioje, aplinknių garbiamoje šeimoje. Jos tėtis – kaimo seniūnas ir gydytojas, namuose daug vaikų, samdinių, įvairiais klausimais besikreipiančių žmonių. Tiesa, namuose tvyro įtampa dėl garsiai neįvardinamų tėtės poelgių ir jų rezultatų – kartas nuo karto pastojančių ir nesantuokinius vaikus pagimdančių samdinių. Ta jautri tema labai žeidžia ne tik Paulinos mamą, bet ir ją pačią. Tačiau ji labai myli savo tėtį, kuris ją globoja, lepina, savaip palaiko, pataria.
Jaunystės pradžioje Šviesė įsimyli ir patiria abipusius jausmus. Tačiau galimas žentas visai nepatiko tėčiui, mat jaunuolis ligotas, neturi sveikatos kautis su atšiauria Islandijos gamta. Tėtis nusprendžia Šviesę išsiųsti į miestą mokytis, taip įsimylėjėliai išsiskiria. Nors ši neišsipildžiusi jaunystės meilė spaudžia merginos širdį ir turi įtakos tolesniam Šviesės likimui.
Paulina išteka už kito jai pasipiršusio žmogaus, kuris daug žada, tačiau gyvenime nutinka kitaip. Gal Šviesė turėjo polinkį psichikos sutrikimams jau paauglystėje, – nes ji matė ir bendravo su troliais, bijojo būti uždarose patalpose ir t.t. Bet esminis lūžis jos sveikatoje prasidėjo po daugybinių gimdymų ir nepakeliamo kiekio namų ruošos darbų. Mat Šviesė visada norėjo sau ir kitiems įrodyti, kad viską padarys pati, jai nereikia samdinių… nes ją iš proto varė jaunų samdinių juokas, dainavimas, moteris visada nerimavo, kad jos vyras neištikimas.
Skaudi Paulinos pakrikimo istorija labai suspaudžia širdį, sunku ją skaitant priimti ir išlikti neutraliai. Juk visai neseniai buvus guvi, linksma mergaitė dabar naktį nemiega ir triukšmauja, ima siautėti, jeigu kažkas nepildo keistų jos norų… Šeimyna pasimetus, kenčia aplinkinių patyčias, sunkiai susitvarko namuose. Visa tai – realybė, su kuria tenka gyventi visai šeimai. Išeitys, kurias sugalvoja vyras iš pirmo žvilgsnio atrodo pasibaisėtinos – pavyzdžiui, sukonstruoja ligonei savotišką narvą, iš kurio ji negali pati išeiti. Tai baisu, bet, kaip sako pats vyras – tai viena iš galimybių, kad ji dar liktų namuose. Nes psichiatrinėse ligoninėse viskas daug baisiau…
Romane minima data – 1932 metai, tuomet vykstanti tragedija Islandijos kaime ją išgyvenantiems teikė mažai vilčių. Tačiau – vis tik buvo viltingų laikotarpių – kai Šviesę šeimyniškiai nugabendavo į Reikjaviką, pas gydytojus. Ji gyveno pas seserį, kitoje aplinkoje, kur moters netraumavo vaikystėje išsivystęs nerimas dėl vyro neištikimybės. Ten gėrė gydytojų paskirtus vaistus, galėjo sau leisti daugiau jai malonių veiklų – siūti, groti vargonais, eiti į teatrą. Ir psichika pasitaisydavo, moteris atsigaudavo. Deja, grįžus namo, viskas kartojosi tuo pačiu užburtu ratu.
Matyt, kad ne tik Islandijoje žmonės išgyvena panašias tragedijas. Pasakojimas kai kam gali tapti biblioterapiniu jau todėl, kad panašios istorijos daugumoje atveju virsta tabu. Slepiama realybė slegia, joje vis sunkiau atrasti išeičių. Vien patyrimas, kad nepatogi, slepiama istorija yra išgyventa kažkur kitur, – suteikia palengvėjimą (aš ne vienas toks). Todėl šios knygos turinys biblioterapiniu gali tapti žmonėms, susiduriantiems su artimųjų psichine liga. Knygos aptarimas gali atskleisti kitų turinio suvokimo aspektų, kas taip pat gali veikti terapiškai. Tai, kad romaną parašė trečios kartos žmogus (anūkė) – taip pat terapinis faktas. Apie galimybę pasikalbėti šeimoje, pasidalinti išgyvenimais ir pastangas palaikyti vienas kitą.
Daiva Janavičienė
