2018 metų spalio 12 d., neįprastai šiltą rudens periodui penktadienį Birštono Kurhauzas vos sutalpino norinčius dalyvauti biblioterapijai skirtoje konferencijoje. Nors tokiu antplūdžiu konferencijos senbuviai nelabai ir besistebim, – tradiciškai jau ketvirtą kartą vykstančioje konferencijoje „Biblioterapija. Knyga gali prakalbinti ir gydyti“ dalyvių visada būna daug. Anot Neringos Lašienės „konferencija buvo puikiai apgalvota ir organizuota. Jau pradedant nuo konferencijai skirto informacijos rinkinio dalyviams, kurį galėčiau apibūdinti, kaip “tikrai moteriško formato kūriniu“. Nes visas aplankas lengvai telpa į rankinuką. Šimtas žmonių, susirinkusių jau į ketvirtąją konferenciją, irgi įkvepia. Važiuodamos kalbėjomės, kiek gali būti klausytojų, tai bibliotekininkės manė, kad ne daugiau penkiasdešimties.“ Skaityti toliau “Geri rezultatai įkvepia“
Pozityvi knyga apie neprisitaikymą
Fredrik Backman romaną „Gyveno kartą Uvė“ perskaičiau pagal gautą rekomendaciją. Knygą biblioterapine įvardino net keletas bibliotekininkų, susirinkusių į biblioterapijos seminarą. Knyga skaitoma, populiari, jos sukūrimo istorija šiuolaikiška, – autorius pradėjo nuo nedidelių pasakojimų tinklaraštyje, sulaukęs susidomėjimo, pasakojimus sujungė į vientisą siužetą romane. Knygos viršelis skelbia, kad jau yra pasakojimo motyvais sukurtas ir filmas. Jau tai pasako, kad knyga nemažai kam patinka. Skaityti toliau “Pozityvi knyga apie neprisitaikymą“
Gyventi už sienos
Marlen Haushofer romaną „Siena“ bandžiau skaityti ir anksčiau. Tačiau neįveikiau. Šį kartą jį įveikiau daugiau iš užsispyrimo, nei susižavėjimo. Nes ne kartą esu girdėjusi kitus šį romaną įvardinant biblioterapiniu. Keista, bet pagaliau jį įveikusi ir aš galiu pritarti – tikrai ši knyga priverčia susimąstyti, praplėsti savo suvokimo ribas, kelti klausimus, kurie anksčiau į galvą nelįsdavo. Ir tai verčia ieškoti atsakymų, mąstyti… Bet tai knyga, kurią sunku skaityti. Tikriausiai daug įdomiau būtų apie ją diskutuoti mėgstančių dalintis įžvalgomis būrelyje. Nes pirmiausia tai išties… niūri, neigianti socialinį gyvenimą knyga. Belieka ieškoti atsakymų, kodėl taip yra? Kodėl moteriai reikia kažkuo rūpintis, o vyrams – žudyti? Skaityti toliau “Gyventi už sienos“
Aštuoni gyvenimo lapai
Birutės Pūkelevičiūtės romaną „Aštuoni lapai“ ne kartą girdėjau įvardinant biblioterapiniu. Nes jį skaitant prasiplėtė gyvenimo suvokimas, per herojės išgyvenimus atsivėrė savojo gyvenimo sužeidimų ir atradimų priežastys. Nors tai sunki istorija, kurioje gretinamas prieškario valstybės tarnautojo šeimos gyvenimas Kaune ir bėgimas nuo karo, patiriant varginančią bėglių kelionę paskui vežimą. Aprašomas naujųjų užkariautojų smurtavimas, knygos herojei iššaukęs pasąmonės diktuojamas išgyvenimo strategijas. Ir per tai bręstantis žmogiškumas, moralinis pasirinkimas, vaikystės pamokas keičiant suaugusiojo atsakomybe. Skaityti toliau “Aštuoni gyvenimo lapai“
Katinas gydo ne tik biblioteką
Vicki Myron ir Bret Witter knygą „Diujis: Katinas, apvertęs pasaulį aukštyn kojom“ vėl prisiminiau 2018 metų vasaros biblioterapijos stovykloje. Viena iš dalyvių šią knygą įvardino biblioterapine. Prisiminiau, kad apie ją kalbėjo 2009 metais Komunikacijos katedroje Informologijos studentams dėstęs Delmus Williams ir jo žmona Betty. Abu ne kartą minėjo autobiografinę Amerikos provincijos miestelio bibliotekos direktorės knygą. Atrodytų, knyga apie katiną, bet išties ji yra apie gyvenimą, XX amžiaus antros pusės amerikietės gyvenimą. Šios moters gyvenimo sunkią akimirką naują motyvaciją suteikė išgelbėtas vargšas katinukas, kurį moteris šaltą žiemos rytą aptiko įgrūstą į bibliotekos knygoms grąžinti skirtą angą. Katinas tapo miestelio simboliu, išgarsinusiu miestelį visame pasaulyje. Besąlygiškai mylėdamas Vicki, jis globojo ir visus bibliotekininkus, ir net bibliotekos svečius, – leidosi jų glostomas, demonstravo, ką mokantis, ant kelių susirangydavo kaip tik tiems, kam reikėjo jo šilumos ir t.t. Skaityti toliau “Katinas gydo ne tik biblioteką“
Amerikietė dykumoje
Morgan Marlo knyga „Dykumos balsai“ turi paantraštę: moters kelionė į neatmenamų laikų Australiją. Ne kartą pagalvojau – ar tai buvo reali kelionė, ar mokslininkės gerai sumeistrautas siužetas, įterpiant etnologijos, psichologijos, sveikatos mokslų ir dar kitokių sričių populiariąją žiniją? Skaityti toliau “Amerikietė dykumoje“
Jeigu esi kitoks
Romano „Stebuklas“ autorė R. J. Palacio pabrėžia, kad istorija yra išgalvota. Beje, ji pasisako, kad pasirašo slapyvardžiu. Nors prisipažįsta, kad impulsą pasakojimui gavo pamačiusi mergaitę prie ledainės. Ir iš to gimė tokia jautri, jaudinanti istorija apie vaiką (romane – berniuką Ogastą), patį save apibūdinantį žodžiais: „Nepasakosiu, kaip aš atrodau. Kad ir ką manytumėt, tikriausiai yra daug baisiau“. Šiurpoka, kai skaitai, – apsigimėlis, be nosies, vaiduoklis, visi pamatę ima klykti arba išplečia akis ir tuoj pat nusisuka ir t.t. Taip jis jaučiasi, visą neilgą gyvenimą gyvena taip. Argi keista, kad jis nenori eiti į kiemą, prie vaikų, ir net – sutikti nepažįstamų suaugusiųjų. Visa ta situacija jautriai ir kartu paprastai, įterpiant humorą, aprašyta. Manau, šią istoriją būtina perskaityti visiems. Tam, kad suprastume, kaip žiauriai (patys to nesuprasdami) mes skaudiname „kitokius“. Juk nebūtina turėti tokius išskirtinai retus nukrypimus nuo “normos“, panašiai tikriausiai jaučiasi daugelis kitokių, nei yra įprasta, žmonių – su viršsvoriu, mažo ūgio ir su kitokiais akivaizdžiai matomais išvaizdos „standartų neatitikimais“. Skaityti toliau “Jeigu esi kitoks“
Laiškai Dievui
Knyga apie tai, kaip mažas vėžiu sergantis berniukas rašė laiškus Dievui, vadinasi „Oskaras ir ponia Rožė“, ją parašė prancūzas Eric-Emmanuell Schmitt. Nuostabi knyga, man ji biblioterapinė. Ją galiu rekomenduoti skaitymui, – visiems, gal net ir nelabai mėgstantiems skaityti. Na, nebent visiškai netikintiems ir neturintiems vaizduotės, ji galėtų nepatikti. Skaityti toliau “Laiškai Dievui“
Kerėpla amerikietiškai
Apie Marlo Donato Parmellee knygą „Kerėpla: mano gyvenimas su IS“ ne kartą esu girdėjus, kažkas klausė, ar tai yra tikra biblioterapinė knyga? Ją skaitant, buvo dvejopas jausmas, – viena vertus, norėjosi tikėti oficialiomis, kad ir neformalių organizacijų – Lietuvos išsėtinės sklerozės sąjungos ir Lietuvos neurologų asociacijos rekomendacijomis viršelyje. Norisi tikėti ir savo išmąstytomis kategorijomis apie tai, kad knygos herojė verta pagarbos. Ji ne tik kovoja su netikėta, baisia liga, bet ir išlieka optimistė, juokauja, savo požiūriu į ligą užkrečia kitus. Be to – ji įsilieja į neįgaliųjų judėjimą visoje šalyje, čia panaudoja savo talentus, – dainuoja ir groja savo anksčiau sukurtoje muzikinėje grupėje. Visa tai išties žavi. Bet… štai yra toks bet, kitas jausmas, kuris mane lydėjo visą knygos skaitymo kelią. Tai įvardinu kultūriniais skirtumais. Skirtingu auklėjimu ir suvokimu. Man visiškai nepriimtinas žavėjimasis drabužių etiketėmis, pagal tai vertinant aplinkinius… ir save. Man nepriimtinas „didvyriškumas“, kuriuo sakoma – aš vis tiek nusipirksiu tą rankinę už 40 svarų, kai jos vertė yra 200, ir jokia liga man nesutrukdys nueiti į išpardavimus. Nejučia sustoju skaičius. Apstulbstu, nėra kito žodžio… sunku suvokti, kad žmogui taip svarbu yra „gerai atrodyti“, paneigiant savo fizines galimybes ir toliau vaikščioti ant batelių 10 centimetrų pakulne ir klupinėti? Arba ta varomoji išlikimo jėga – noras įtikti įžymiems parduotuvės klientams – nes tai yra verta pasididžiavimo? Ir jokių egzistencinių klausimų, jokio gilinimosi į esmę – ką man sako ta liga? Ko aš iš jos galiu pasimokyti, suvokti? Kitaip pamatyti savo santykius, ryšius su aplinkiniais, pasauliu… Tik šimtus kartų pakartotas klausimas, – kodėl tai man taip atsitiko? Skaityti toliau “Kerėpla amerikietiškai“
Įvirtau į Isabelės Aljendės knygas
Pagavo mane, jau kelintą skaitau iš eilės („Dvasių namai“, „Visos mūsų dienos“ ir dabar – „Paula“) . Ir visos patinka. Ne tik dėl pasakojimo stiliaus, bet ir dėl siužeto, aprašomų jausenų, savito žvilgsnio į tekantį laiką, tiesiog – dėl nuoširdumo. Mistiško ir kartu paprasto pasakojimo apie gyvenimą. Norėjau paskaityti „Paulą“. Norėjau pajusti, kaip pamėgta autorė išreiškia savo skausmą, netekus dukters. Tikrai tai nelengva patirtis, kaip vėl pakilti, ją išgyvenus? Matyt, šiuo atveju rašymas veikė, kaip terapija. Skaityti toliau “Įvirtau į Isabelės Aljendės knygas“
BIBLIOTERAPIJA 