Skaitydama šią madingą knygą (Valdas Papievis. Odilė arba Oro uostų vienatvė), ilgai negalėjau nuo savęs numesti tam tikro skepsio – ir kas gi čia tokio vertingo, kad paskelbti ši romaną metų knyga? Kiek galima skaityti apie amžinose atostogose gyvenančią 90-metę, kuri karts nuo karto vyksta atostogų (pas dukterį į Londoną). Gyvenimas tuščiame penkių kambarių bute, kai tau samdo tris patarnaujančius žmones – argi tai ta prasmė, kurios mes siekiame? Kas tame prasminga – kad galima tiek ilgai gyventi? Kad tarnauja taip gyvenantiems ne tik vietinės namų tvarkytojos, bet ir lietuviai inteligentai (bent jau peršasi tokia sąsaja, siejanti romano rašytojo gyvenimą Paryžiuje)? Ar tai, kad vaikai dabar tiek tėra reikalingi, kad galėtų pasamdyti naujus patarnautojus, pavyzdžiui, naktinę slaugę. Na, dar kad apsilankytų ištuštėjusiuose namuose (kai Odilė ligoninėje) ir iš krūvos supirktų ir sukrautų dovanėlių, paimtų po vieną bei įteiktų kiekvienam čia patarnaujančiam. Keistai ta scena aprašyta, prieštaravimai sukyla skaitant. Ar tai ir yra tos tikrosios Kalėdų tradicijos, iš Vakarų artėjančios link mūsų? Tuščiuose namuose, Paryžiaus centre, penkių kambarių bute sukviesti patarnautojai. Nejauku, tylima, sukrauta krūva supakuotų dovanėlių daugiau erzina, pritraukdama dėmesį, nei žavi, ar skatina džiugesį. Tai, ir dar daug detalių romane tikrai neskatina vilties. Daugiau – skleidžia nesuprantamą nerimą, nusivylimą, nesupratimą.
Tačiau… viskas pasikeičia, kai imam artėti link knygos finalo. Garbingo amžiaus Odilė vis dar turi tas ugneles akyse, kurios ją išskiria iš kitų. Ji moka išlikti vaikiška, tarsi norėtų krėsti paikystes ir tuo džiaugtis. Net tuomet, kai tai tikrai nelengva. Jau tenka susitaikyti su tuo, kad esi stumdoma vežimėliu. Bet vis dar patinka kompanija ne tik dėl to, kad tai įgalina pajudėti, bet ir galimybe intelektualiai pasikalbėti, sulaukti adekvataus dvasinio ryšio. Tegul ir nepamirštant, kad iš tavo priglausto palėpėje, tau patarnaujančio užsieniečio. Juk per gyvenimą buvo tiek rimtų susitikimų su intelektualiais, žymiais savo talentu žmonėmis. Ir iki mirties išliko poreikis ne tik skaniai pavalgyti, išgerti savo įprastą taurę svaiginančio gėrimo, bet ir atsiverti dvasiniam ryšiui, kontaktams.
Įspūdingai atskleistas epizodas apie savo knygas Senos vandenims atiduodantį bukinistą, ar tiesiog žmogų, supratusį, kad jis šiomis knygomis jau nesinaudos. Iš pradžių bandė parduoti, paskui – tiesiog pasiūlyti susidomėjimui, paskui apsisprendė tiesiog nuskraidinti jas iki upės, atiduoti tėkmei. Tas simboliškas scenos aprašymas skaudokas, graudus, – bet jį stebėjusią Odilę jis nuteikia savaip, – ji ima atsisveikinti su savo daiktais. Akivaizdu, kad jų per daug, kad jie – tik rūpesčius po jos likusiems sukels. Toks apsisprendimas, iš patirties žinau, nėra lengvas, ne kiekvienam duotas. Mane tai dar kartą pastūmėjo susimąstyti apie materijos laikinumą ir mūsų pastangų ją sukaupti, išlaikyti – beprasmingumą. Iš tiesų, gyvenam pertekliaus visuomenėje ir keičiasi vertybės.
Kaip nebūtų paradoksalu, labiausiai viltinga romano dalis man pasirodė kaip tik ta, kai jau imta kalbėti apie pagrindinės herojės mirtį. Taip jau supuolė – knygos herojui tenka neeilinė proga – galimybė aplankyti Romą. Bet tai susiję su dilema – tuomet teks palikti jau daugeliu aspektų nuo tavęs priklausančią Odilę. Ir štai, – ji ne tik skatina kelionei, ji tarsi surengia atsisveikinimo vakarienę, pakviesdama iškilmingiems pietums į restoraną. Šiame epizode svariausia – ne pietūs, ir ne prabanga, – o išdykėliškos ugnelės Odilės akyse, – nesvarbu, kad man neleidžia. O aš noriu… man tai svarbu.
Dar labiau svarbu pasidaro, kai pasirodo, jog tai buvo ir priešmirtinis atsisveikinimas, – grįžus iš Romos, jau teko dalyvauti laidotuvėse. Ir dar svarbiau, – kai tolesnius herojaus žingsnius tarsi lydi Geroji Dvasia, globoja jį, suteikia naujų progų įsitvirtinti Paryžiuje. Juk per tą ilgą kartu gyvenimo laikotarpį, jie ne tik keitėsi Dvasią palaikančiais impulsais, jie kartu žavėjosi Paryžiumi.
Pati nustebau, kad pabaigus knygą, pagalvojau, – ji tikrai gali būti biblioterapine. Daugelis žmonių čia gali atrasti sau reikalingas egzistencines tiesas, bent rasti progų pamąstyti apie tai. Ir nuostabu, – knyga baigiasi viltingai. Grožinėje literatūroje taip nedažnai būna. Tiesa, tą viltį reikia pajusti. Išoriškai ir materialiai kažin ar visiems ji matoma.
Daiva Janavičienė
BIBLIOTERAPIJA 