Skaityti Jurgos Ivanauskaitės knygas man nelengva. Iki šiol jos skaitytų romanų, nei kelionių knygų biblioterapinėmis negalėjau įvardinti, bent jau savo subjektyvia patirtimi. Vis norėjau paskaityti jos paskutinę eilėraščių knygą, kuri (kaip ne kartą esu kažkur skaičiusi) labai skiriasi nuo ankstesnės kūrybos. Bet netgi nacionalinėje bibliotekoje „Odės džiaugsmui“ paskaityti negavau, ją skaityti galima tik skaitykloje. Taip ir neprisiruošiau tam žygiui. Bet… praeinant palei Laisvalaikio skaitymo fondą, išdėstytą fojė, akis užkliuvo už „Švelnūs tardymai“ viršelio. Ištraukiau, nustebau, kad tai – J. Ivanauskaitės knyga… ir ją pasiėmiau.
Ši knyga – tai moterų žurnalams J. Ivanauskaitės parengtų interviu su mūsų laikotarpio įdomiais žmonėmis rinkinys. Sudarytas pačios autorės. Įžangoje ji abejoja, ar gali būti toks padrikai surinktas į visumą kūrinys kažką sudominti. Ir kaip bebūtų keista man pačiai, – knyga man labai patiko, ir pasireiškė, kaip biblioterapinė. Kaip tik tuo, kad čia surinkti labai skirtingi žmonės, prieš šiek tiek daugiau nei dešimtmetį visi buvę čia, tarp mūsų. Tokie gyvybingi, įdomūs, kažkuo jau tuomet buvę reikšmingi (nes juos kalbino įžymi rašytoja). Pokalbiai šviečia prasmėmis, giluminėmis įžvalgomis, jau nutolusiomis ir iki šiol aktualiomis problemomis. Širdį suspaudė, kad tarp mūsų jau nėra net keturių iš kalbintų asmenybių. Ir dauguma iš jų – netikėtai ir ne laiku palikę šį gyvenimą.
Daugumą pokalbių vienijanti tema – klausimas apie mirtį, ar tai baisu? Ar jos bijote? – klausė Jurga. Ir visokių atsakymų sulaukė – vieni bijo, kiti – vaikystėj bijojo, o dabar ne; dar kiti – nebijo ir niekada nebijojo. Skaitant, atrodo, tema išplaukia natūraliai, man labai priminė patirtį, kurią teko išgyventi su onkologiniais ligoniais biblioterapijos užsiėmimų metu. Kai mirties tema beveik nuolat išlįsdavo, nežiūrint apie ką bekalbėtume. Ir tie pokalbiai apie Mirtį labai suvienydavo, tarsi patikrindavo šalia esančius, – ar gali mane supranti? Jei taip, – galim tęsti toliau…
Keista, bet pokalbyje su L. Donskiu nėra šio klausimo, įdomu, ar liko neužduotas, ar atrodė neaktualus? O gal profesorius pasistengė išvengti tos temos? – prieš daugiau nei 10 metų filosofui aktualesnis buvo noras būti futbolo komentatorium… O P. Normantas tikėjo antgamtinių jėgų jam išpranašautu 86 metų gyvenimo amžiumi. Nors, kita vertus, kalbinamas virš penkiasdešimties, jau kalbėjo apie tai, kad „išeina į finišo tiesiąją“. Gal čia tokia dviprasmybė, kad ir pats pasiklystum…
Ir visi kalbintieji knygoje išgyvena savo Likimą, jame yra ir šviesių, ir tamsių periodų, svarbūs suvokimai kartais ateina netikėtai, o gyvenimo kelią lėmusios detalės galėjo ir neįvykti… Daug įdomių patirčių iš nelengvo sovietinio, ar posovietinio laikotarpio, kuris mums lengvai atpažįstamas ir suprantamas, brangus savo pačių prisiminimais. Todėl paskaičiusi knygą, turėjau nuostabių impulsų apgalvoti savo gyvenimo patirtis, prisiminti kai kurias, kad ir labai trapias akimirkas, kai susilietė keliai su kai kuriais čia kalbintais herojais. O gal ir nesusilietė, bet kažkur ten buvau greta… ir man palengvėjo, kartu su kalbintais asmenimis… nes juk visiems išsikalbėjusiems palengvėja…
Man ši knyga buvo biblioterapinė 🙂
Daiva Janavičienė
BIBLIOTERAPIJA 