Tikrai ne kartą teko sutikti citatų, ar užuominų iš Jurgos Ivanauskaitės knygos „Viršvalandžiai“. Tikrai norėjau ją perskaityti, sąmoningai ieškojau, bet keliai į knygą ilgai buvo užverti. Būna taip, ne kartą tą teko patirti, – klaidžioji aplink, pagal tam tikrus ženklus manai, – jau radau, bet ir vėl supranti, kad ne tai. Nelabai suprantu, kodėl į šią knygą man taip ilgai neatsivėrė kelias, bet šį kartą esu dėkinga socialinių tinklų galimybėmis, nes per juos gavau tikslią nuorodą, ko ieškoti. Apie „Viršvalandžiai“ ant mano sienos parašė du žmonės. Ir iš karto radau, ir paskaičius tikrai žinau, kad tai knyga, kuri daugeliui gali būti biblioterapine.
Tikiu ir tikėjau, kad Jurga yra talentinga kūrėja. Bet jos populiarūs, visų skaitomi romanai ir kelionių knygos mane slėgė. Talentingai parašyti griaunantys Dvasią kūriniai turi tokią savybę. Juos įdomu skaityti, įtraukia ir negali atsiriboti. O perskaičius imi galvoti, – kam man reikėjo to skausmo? Nėra ten Vilties, nėra vietos Tikėjimui, Dvasiai, – nors apie Dievą ten kalbama daug. Skaudžiai kalbama. Besiblaškantiems ir ieškantiems savęs tos knygos gal gali padėti, jeigu pabaigiama skaityti (ir diskutuoti) romanu „Viršvalandžiai“. Nes čia kaip ir neieškoma stiliaus, nėra vientiso siužeto, vingrių į vieną tašką sueinančių linijų, stipriai kenčiančių herojų (nors pagrindinė herojė – su vėžio liga gyvenanti pati knygos autorė). Tarsi ir kančios knygoje daug, bet ji pakylėja, ji sudvasinta, ji teikia vilties ir stumia link savivokos. Gal ne stumia, o traukia, nes tie gyvenimo viršvalandžiai su kančia – didysis savęs atradimo laikas. „Dievo didėjimas, mažėjant viskam aplinkui“ (p. 121).
Biblioterapine ši knyga gali būti ne tik patyrusiems vėžio diagnozę, ar esantiems šalia ją išgirdusiųjų. Manau, kad biblioterapine ji gali būti ieškantiems Dievo ir nerandantiems jo ženklų. Arba tiesiog pavargusiems kasdienybėje ir nematantiems Buvimo grožio.
Tiek čia radau tikrų, išmintingų minčių, pamąstymų, atradimų, kad trumpai apsakyti neišeis. Neseniai kažkurioje TV žurnalistė paklausė M. Mikutavičiaus, kas iš Lietuvos kūrėjų jam patinka. Marijono atsakymas dar kartą palietė mano emocines stygas – „žaviuosi Jurga Ivanauskaite, dažnai galvoju, ką dar ji būtų parašiusi“. Tikrai, po nespėtų išbaigti viršvalandžių, man ypatingai atrodo reikšminga tai, ką Jurga nespėjo parašyti. Bet spėjo pajausti, suvokti, palieti savimi…
Daiva Janavičienė
BIBLIOTERAPIJA 