Knyga apie tai, kaip mažas vėžiu sergantis berniukas rašė laiškus Dievui, vadinasi „Oskaras ir ponia Rožė“, ją parašė prancūzas Eric-Emmanuell Schmitt. Nuostabi knyga, man ji biblioterapinė. Ją galiu rekomenduoti skaitymui, – visiems, gal net ir nelabai mėgstantiems skaityti. Na, nebent visiškai netikintiems ir neturintiems vaizduotės, ji galėtų nepatikti.
Knygos autorius man iki šiol nebuvo girdėtas. Bet labai norėčiau paskaityti daugiau jo parašytų knygų, ar pamatyti spektaklių (nes jis ir dramaturgas). Radau informacijos apie to paties pavadinimu ne kartą Lietuvoje statytą spektaklį, bet jo nesu mačiusi, o gaila… Deja, daugiau šio autoriaus knygų lietuvių kalba neradau.
Akivaizdu, kad istorija yra išgalvota, bet joje taip daug realybės. Man patinka, kad ji susipynusi su mistika. Čia daug skaudžių gyvenimiškų tiesų, išreiškiamų sergančio vaiko žodžiais. Oskarui nepadeda operacijos, jis jaučiasi kaltas prieš gydytojus, kuriems jis tapo blogas, tai yra nesveikstantis ligonis. Nors jis viską darė, kad būtų kitaip – ir vaistus gėrė sąžiningai, kentė pasiruošimą operacijai ir kruopščiai atliko viską, ką tie daktarai liepė. Dabar jis nusprendė klausyti tik močiutės Rožės, senos moters, ateinančios pabūti su nepagydomai sergančiais vaikais.
Ach, ta močiutė tokia keista, gyvendamas pagal jos patarimus per 12 dienų likusio gyvenimo, Oskaras ne tik susitaikė su tėvais, suprato jų baimės priežastis ir visų mūsų silpnumą. Jis pakluso močiutės paliepimui, ir prisipažino meilėje ir net sukūrė šeimą (čia jau mistika subtiliai susipina su tikrove). Bet svarbiausia… Oskaras pajuto Dievo artumą. Nuostabi knyga, esu ja sužavėta.
Daiva Janavičienė
BIBLIOTERAPIJA 