Romano „Stebuklas“ autorė R. J. Palacio pabrėžia, kad istorija yra išgalvota. Beje, ji pasisako, kad pasirašo slapyvardžiu. Nors prisipažįsta, kad impulsą pasakojimui gavo pamačiusi mergaitę prie ledainės. Ir iš to gimė tokia jautri, jaudinanti istorija apie vaiką (romane – berniuką Ogastą), patį save apibūdinantį žodžiais: „Nepasakosiu, kaip aš atrodau. Kad ir ką manytumėt, tikriausiai yra daug baisiau“. Šiurpoka, kai skaitai, – apsigimėlis, be nosies, vaiduoklis, visi pamatę ima klykti arba išplečia akis ir tuoj pat nusisuka ir t.t. Taip jis jaučiasi, visą neilgą gyvenimą gyvena taip. Argi keista, kad jis nenori eiti į kiemą, prie vaikų, ir net – sutikti nepažįstamų suaugusiųjų. Visa ta situacija jautriai ir kartu paprastai, įterpiant humorą, aprašyta. Manau, šią istoriją būtina perskaityti visiems. Tam, kad suprastume, kaip žiauriai (patys to nesuprasdami) mes skaudiname „kitokius“. Juk nebūtina turėti tokius išskirtinai retus nukrypimus nuo “normos“, panašiai tikriausiai jaučiasi daugelis kitokių, nei yra įprasta, žmonių – su viršsvoriu, mažo ūgio ir su kitokiais akivaizdžiai matomais išvaizdos „standartų neatitikimais“.
Istorija pasakojama labai pozityviai – nežiūrint akivaizdžiai sudėtingų susidūrimų su tikrove, Ogastas yra mylimas ir globojamas šeimoje, turi humoro jausmą, sutinka jį suprantančių žmonių. Tiesa, tokių yra vos keletas.
Jis gimė kitoks, patyrė daug operacijų. Išgyveno. Auga ir ateina laikas šeimai pasirįžti ir leisti Ogastą į mokyklą. Iki to laiko jis mokėsi namuose, tačiau gerėjant sveikatai, tėvai apsisprendžia jį išleisti į gyvenimą. Ir koks skaudus tai apsisprendimas… nežiūrint to, kad naujoką globoja mokytojai ir pats direktorius. Pastarasis net pasirūpino iš anksto sudaryti tam tikrą apsuptį Ogastui prieš prasidedant mokslo metams, iš anksto pakvietė keletą jo būsimos klasės mokinių ir paprašė jų pagloboti „kitokį vaiką“. Bet visuomenė yra tokia žiauri „kitokiems“, jie privalo išeiti skaudžias patyčių, ignoravimo, atstūmimo ir kitokias pamokas. Ogastui jas pavyko įveikti. Ne tik įveikti, jis sugebėjo savo elgesiu pelnytis kitų simpatijas. Deja, bet tos esminės pamokos bendruomenėje suvoktos tik per Ogasto ir draugų patirtą agresiją. Viltingas siužeto užbaigimas, įkvepiantis pozityvumas – taip retai jis sutinkamas kūriniuose… Čia jis toks logiškas, iškentėtas, patirtas per išbandymus. Veikiantis terapiškai.
Knyga daugeliui gali atverti suvokimą apie kitus skaudinantį elgesį, kuris reiškiasi visai nepiktybiškai. Gal tai ką nors įkvėps elgtis kitaip? Ši knyga man primena E. de Amičio romaną „Širdis“, tik atspindi jis XXI amžiaus pradžios realybę. Tačiau yra žmonių, kuriems alergiją kelia toks pozityvumas, – tokiems gal sunku būtų šią knygą skaityti abi minėtas knygas.
Viena iš man labiausiai kritusių į širdį minčių, autorė įdėjo į mokyklos direktoriaus žodžius, ištartus teikiant metų apdovanojimą Ogastui: „Didybė yra ne stiprybė, bet deramas stiprybės panaudojimas. Tas didžiausias, kurio stiprybė pakylėja daugiausia širdžių“.
Knyga priskiriama prie vaikams ir jaunimui skirtų kūrinių. Nemanau, kad tai blogai, bet manau, kad ją suaugusiems paskaityti yra taip pat svarbu, kaip ir vaikams. Kiekvieno amžiaus tarpsnio skaitytojas čia gali rasti sau tinkamų minčių pamąstymui. Anot vieno iš atsiliepimą apie knygą parašiusiųjų, knygą skaityti verta, „kad suvoktum, kaip svarbu būti geram. Na, nors šiek tiek geresniam, negu reikia…“
Jeigu esi kitoks, – gali tapti stebuklu kitų gyvenimuose 🙂
Daiva Janavičienė
BIBLIOTERAPIJA 