Amerikietė dykumoje

Morgan Marlo knyga „Dykumos balsai“ turi paantraštę: moters kelionė į neatmenamų laikų Australiją. Ne kartą pagalvojau – ar tai buvo reali kelionė, ar mokslininkės gerai sumeistrautas siužetas, įterpiant etnologijos, psichologijos, sveikatos mokslų ir dar kitokių sričių populiariąją žiniją? Mistinis rūkas skaitytoją pasitinka nuo autorės žodžio skaitytojams pačioje knygos pradžioje. Čia tarsi įaudžiamas pasitikėjimas tikrove : “…kūrinys parduodamas, kaip romanas, siekiant apsaugoti mažą aborigenų gentį…“ (p.11). Bet jau 16 puslapyje skaitom, kad „ši knyga yra fantazijos vaisius“. Hmm, teko pasirengti dvigubam mąstymui, taip jis ir liko iki paskutinio puslapio. Bet knyga man labai patiko. Būtent tomis populiariai perteiktomis dvasinėmis tiesomis, išsakytomis ne žodžiais, o mintimis. Nes taip komunikuoja tarpusavyje paslaptingos aborigenų genties žmonės…

Siužeto pradžia badė civilizuotų žmonių neprisitaikymu aplinkoje, nors mums tai kaip tik atrodo „aplinkos pritaikymas žmogaus patogumui“. Karšta, drėgmė, o pakviesta susitikimui su vietine gemtimi moteris net nepasidomi, nei kur ji keliaus, nei kas bus tas jos laukiantis siurprizas. Amerikiečių mąstymu, – tai ko gero  bus kažkokia nepatogi transportavimui dovana, – gal išraižytas rąstas… Kaip dera civilizuotam žmogui, svarbaus susitikimo proga  mokslininkei teko paišlaidauti, – nusipirkti prabangų kostiumėlį, nepatogius, bet gražius batelius, etiketas vertė apsitempti pėdkelnėmis. Ech, kaip visi šie atributai trukdė keliauti dulkinu, karščiu alsuojančiu plentu. Ir kokį šoką teko patirti, kai į susitikimą apleistoje pastogėje buvo galima patekti tik… visus turimus daiktus (įkaitant banko korteles, piniginę ir viską, kas buvo rankinuke ir ant pačios herojės kūno) sudeginus ritualinio laužo liepsnose. Taip, pradžia intriguoja. Kaip ir tolesnė įvykių seka.

Gentis susirinko tam, kad aborigenus ginančiai amerikiečių mokslininkei parodytų savo civilizacijos išmintį. Išgyvenimo ir sugyvenimo su gamta strategijas. Kai gyvenimo tėkmei užtenka susilieti su gamta ir jai paklusti, – ir visada rasi maisto, priemonių pasigydyti, netgi – pasipuošti. Bet visa gyvenimo kelionė turi išlikti darnoje – būtina padėkoti už tai, ką radai ir už tai, ką dar gausi. Gali pasinaudoti ir viską, kas liko, grąžinti į savo vietas tolesniam gyvybės ratui…

Daug knygoje detalių, kurios tiesiog atrodo iš šiuolaikinių psichoterapijos praktikų (ar kaip tik ten persikėlė iš knygos, ar iš antropologijos žinių…). Keletą jų paminėsiu.

Gentyje švenčiami ne gimtadieniai, o ta diena, kai kažkuris iš gentainių tampa išmintingesniu, nei praeitais metais. O kaip apie tai sužino? Taigi, pats žmogus žino, – ir apie tai praneša. Štai ir puiki proga atšvęsti. Išties, o kokia gi čia šventė, jei tau sukako daugiau metų ir pasenai?

Papuošalų kaina ir reikšmė labai skiriasi nuo civilizuotame pasaulyje susiformavusios. Štai vieną rytą dykuma keliaujanti mergina džiugiai demonstruoja visiems rastą gražų gėlės žiedą, kurio kotu ji apsuka sau kaklą, o pačiu žiedu pasipuošia krūtinę. Ji tikrai graži, – visi aplink krykštauja ir pritaria merginos pasirinkimui, patvirtina jos intenciją būti gražia. Vakare apvytusią gėlę ji nuima nuo savęs ir padeda ant žemės – kad čia ji supūtų, o gal ir atželtų kitais metais. Ir jokio liūdesio dėl to, kad grožis trumpalaikis, kad tenka jį palikti… tiesiog gėlė atliko savo paskirtį, – pradžiugino kitus. Ši patirtis sugretinama su amerikietės, kenčiančios dėl streso, istorija. Stresas kyla iš to, kad draudimo kompanija padidino įmokas už banke laikomą deimantų vėrinį. Tai moteriai labai brangu. Norėdama pasipuošti tuo vėriniu, ji bijo išeiti į gatvę, kad jo nepavogtų. Todėl užsakė jo kopiją iš stikliukų… Yra apie ką pamąstyti, tiesa?

Knyga gali būti biblioterapine, mėgstantiems istorijas apie mokslininkus, teorijų įkomponavimą į siužetus, skirtingų kultūrų sugretinimą, mistiką. Ta prasme knyga gali tapti impulsu apmąstyti egzistencines tiesas, civilizacijos raidos kryptį, mūsų vietą šioje grandinėje. Biblioterapine ji gali būti ir suvokiant, kiek mes susiaurinam savo išgyvenimo ribas, pasirinkdami nekentėti, priprasti prie patogumų. Jeigu nepavyks patikėti šioje knygoje aprašyta tikrove, pravartu bent susimąstyti apie kitokio pasirinkimo galimybes.

Daiva Janavičienė