Vicki Myron ir Bret Witter knygą „Diujis: Katinas, apvertęs pasaulį aukštyn kojom“ vėl prisiminiau 2018 metų vasaros biblioterapijos stovykloje. Viena iš dalyvių šią knygą įvardino biblioterapine. Prisiminiau, kad apie ją kalbėjo 2009 metais Komunikacijos katedroje Informologijos studentams dėstęs Delmus Williams ir jo žmona Betty. Abu ne kartą minėjo autobiografinę Amerikos provincijos miestelio bibliotekos direktorės knygą. Atrodytų, knyga apie katiną, bet išties ji yra apie gyvenimą, XX amžiaus antros pusės amerikietės gyvenimą. Šios moters gyvenimo sunkią akimirką naują motyvaciją suteikė išgelbėtas vargšas katinukas, kurį moteris šaltą žiemos rytą aptiko įgrūstą į bibliotekos knygoms grąžinti skirtą angą. Katinas tapo miestelio simboliu, išgarsinusiu miestelį visame pasaulyje. Besąlygiškai mylėdamas Vicki, jis globojo ir visus bibliotekininkus, ir net bibliotekos svečius, – leidosi jų glostomas, demonstravo, ką mokantis, ant kelių susirangydavo kaip tik tiems, kam reikėjo jo šilumos ir t.t.
Labai džiaugiuosi, kad ši knyga pagaliau rado kelią į mano namus. Ji ne tik sukėlė daug minčių apie keistus Likimo vingius, aprašytus knygoje, bet ir mano pačios gyvenime. Reiškia, knyga veikė terapiškai. Manau, kad terapiškai ji paveiktų didžiąją dalį bibliotekininkų, – nes čia taip mielai, pagarbiai, šviesiai aprašoma bibliotekos veikla, jos įtaka visam miesteliui. O bibliotekų mažėjimo visoje šalyje laikais, bibliotekininkų nuotaikos ne visai optimistinės. Pasirodo, savo vietą po saule tenka išsikovoti ir Amerikoje, šalyje, kur vienas filantropas Andrew Carnegie, XX amžiaus pradžioje įsteigė daugiau nei pusantro tūkstančio viešųjų bibliotekų mažuose JAV miesteliuose. Apdairiai įsteigė, uždėdamas apynasrį vėlesnėms valdžioms, kai nuslūgus džiaugsmui dėl dotacijų, kyla noras pastatus, ar jų užimamą vietą miestelio centre, panaudoti kitais tikslais… Knygoje radau ne tik šį, bet ir kitų bibliotekų istorijai svarbių faktų. Vienas jų – bendruomenės poreikių tyrimai, bibliotekos paslaugų organizavimas atsižvelgiant į juos. Bibliotekos viešieji ryšiai, kurių ambasadoriumi šiai bibliotekai tapo… katinas.
Man, XX amžiaus 7-8 dešimtmetyje gyvenusiai sovietine realybe, Amerika tuomet atrodė pasakų šalis. Be rūpesčių ir nelaimių, visko pertekusi. Šioje knygoje pasakojamos to laikotarpio paprastų amerikiečių iš mažo miestelio gyvenimo istorijos ir jų išgyvenamos problemos – vėžys, alkoholizmas, nesėkmingas gimdymas (kai daktaras skuba į vakarėlį ir todėl pasistengia greičiau atsikratyti gimdyve, o jai tai kainuoja ilgus metus gydymosi ir keletas operacijų, pasibaigusių visišku fiasko, – palaidota galimybe dar kartą gimdyti). Ir tai tik maža dalis knygoje atspindėto realaus gyvenimo. Visos skaudžios gyvenimo pamokos įterpiamos tarsi tarp kitko, bet dėl to jos tik subtiliau išjaučiamos skaitant. Belieka stebėtis stipria asmenybe, jos nuveiktais darbais ir … ištikima draugyste su katinu.
Pagrindinis knygos herojus – katinas, kurio vardu ir pavarde bibliotekininkės klausia „Ar mes skaitom daugiau knygų?“ (Do we read more books? – girdimai kai katino oficialus vardas su visais inicialais yra Dewei Readmore Books). Vardą Dewei vargšui išgelbėtam katinukui sugalvoja bibliotekininkės. Nors kiek susipažinę su bibliotekininkystė, žino Diuji (Dewei) dešimtainę klasifikaciją (DDK), pagal kurią Amerikoje yra klasifikuojamos knygos. Taip katinas tarsi įgaliojamas būti pagalbininku ir profesionalu veikloje. Po kurio laiko, katinukui sustiprėjus ir pripratus bibliotekoje, direktorė nusprendė jį įtraukti į bibliotekos viešųjų ryšių programą. Taip katinui vardą ir titulus pavesta išrinkti skaitytojams (ir didžiausias kiekis jų pasisako už jau įprastą vardą, nekalbant apie pačią konkurso sėkmę, kai dalyvių skaičius pralenkė visus iki šiol buvusius keletą kartų). Vos pravėrę bibliotekos duris, skaitytojai teiraujasi, kaip Diuji sekasi, jam neša lauktuves, jaučiasi pagerbti, kai katinas pasirenka juos ir įsitaiso ant kelių…. Katinas nepavargsta dalyvauti visuose Bibliotekos Tarybos posėdžiuose, įsitaisydamas ant kelių kaip tik tam nariui, kuris tądien nusiteikęs nekaip. Na, ir kai jau taip atsitinka, – žmogus plačiai nusišypso…
Daug neįtikėtinai malonių širdžiai pasakojimų yra šioje knygoje, tai išties veikia terapiškai. Nežiūrint į tai, kad kai kurie momentai kartojasi, kai kurie (lietuvišku požiūriu) yra pertekliniai ir nelabai vietoje. Pavyzdžiui, visas skyrius skiriamas katino tuštinimosi problemoms, na… bet, tai taip pat gyvenimo dalis, matyt, autorei ji buvo labai svarbi.
Katinas tapo herojumi ir žvaigžde ne tik vietinės žiniasklaidos priemonėse, jo filmuoti atvyko net Japonijos žurnalistai, neskaitant apie kitų valstijų, ar Europos šalių susidomėjusius turistus. Pamestinuko katino istorija primena našlaičių serijos knygas, kurios graudina ir verčia susimąstyti, – kas gyvenime yra išties svarbu…
Knygą rekomenduočiau paskaityti visiems bibliotekininkams, taip pat ji tikriausiai padėtų geriau suprasti realybę moterims, gyvenančioms su alkoholiku vyru, dėl to išgyvenančioms, ar vis neišdrįstančioms skyryboms. Knygoje yra nedidelių ištraukų apie pasiryžimą gydyti vėžį, kaip ir skaudžius išgyvenimus patiriančių, bet nepalūžusių asmenybių istorijos. Moterims, patyrusioms traumas dėl gimdymo ir pogimdyvines komplikacijas dėl kurių jos daugiau negalės gimdyti ši knyga taip pat gali padėti suvokiant, kad tai nėra kelio pabaiga. Visa tai ir dar daugiau realių gyvenimiškų situacijų perteikta, pasakojant bibliotekos direktorės ir jos artimųjų gyvenimus, per kuriuos eidami jie tyliai ir ramiai nešė savo kryžių, turėjo mažų džiaugsmų ir… tuo buvo laimingi.
Žinoma, knyga bus balzamas širdžiai kačių gerbėjams, na, o net jų iki šiol nelabai pripažįstantiems (kaip man) katinai pasirodys tikrai verti dėmesio…
Daiva Janavičienė
BIBLIOTERAPIJA 