Birutės Pūkelevičiūtės romaną „Aštuoni lapai“ ne kartą girdėjau įvardinant biblioterapiniu. Nes jį skaitant prasiplėtė gyvenimo suvokimas, per herojės išgyvenimus atsivėrė savojo gyvenimo sužeidimų ir atradimų priežastys. Nors tai sunki istorija, kurioje gretinamas prieškario valstybės tarnautojo šeimos gyvenimas Kaune ir bėgimas nuo karo, patiriant varginančią bėglių kelionę paskui vežimą. Aprašomas naujųjų užkariautojų smurtavimas, knygos herojei iššaukęs pasąmonės diktuojamas išgyvenimo strategijas. Ir per tai bręstantis žmogiškumas, moralinis pasirinkimas, vaikystės pamokas keičiant suaugusiojo atsakomybe.
Velykų savaitė rojuje ir pragare
Istorijos siužetas sukasi apie Didžiąją Velykų savaitę – Kristaus kančios motyvai, ir aplink juos vėriniu išsidėsto brutalūs įvykiai, kurie gretinami su gyvenimo prieškario Kaune idealizavimu. Gyvenimas Kaune teka savo vaga, rūpesčiai, rūpestėliai – iš tolo žvelgiant jie tokie menki, kartu malonūs ir jaudinantys bei pamokantys. Nuoširdžiu žvilgsniu į savo vaikystės klaidas, tapusias gyvenimo pamokomis, romanas turėtų būti labai empatiškas moterims. Pačiu gyvenimo sugretinimu, kai „gyvenimo rojuje“ vaikystės prisiminimai persipina su karo metu patiriamais siaubais.
Vaikiškos nuodėmės ir jų apmąstymas
Vaikiškai graudus nepasitenkinimas į šeimą atėjus naujam nariui – tėtės broliui Vladui, su kuriuos tenka dalintis viskuo, netgi pamokų ruošimo stalu, kurį vyresnysis padalina perpus raudonu siūlu, uždraudęs brautis į ne savo zoną… Ne kartą autorės išpažinta pikdžiuga, su kuria ji apskundžia dėdę ir kitus. Toks vaikiškai naivus užsispyrimas – „Va, aš čia geriausia, ir tegul jie žinosi…“ Naiviai ir graudžiai tos mažos nuodėmės atrodo kitu gyvenimo etapu, ieškant išgyvenimo galimybių sugriautame mieste, kraustantis ir kraustantis, slepiantis nuo bombų ir vagiliaujančių bei smurtaujančių kareivių. Autorė drąsiai išsako tas mažas, vaikiškas nuodėmes, tarsi taip apgailėdama jas ir atgailaudama, nes (jos pačios mintimis) – gal ir tapo dabartinės kančios išdava?
Griuvėsiuose apmąstomas ikišiolinis gyvenimas, keliant klausimą: „Ar nebuvau drungna? Ar gyvenau su aistra ir pastangomis? – ir vėl „sveriu, lyginu, nupučiu dirbtinį blizgesį ir perkainuoju viską“. Ir žinau, kad „trokštu daiktų vertės, tikros spalvos ir tikro skonio“. Apyskaita už dvidešimtį metų… Anksti labai tokia apyskaita vyko. Bet ji ateina, tikriausiai, kiekvienam. Galbūt vėliau, bet ateina…
Savo gyvenimu nepatyrusiems karo
Karo mano kartai neteko patirti, ir vien už tai tikriausiai reiktų padėkoti Likimui. Susipažinti su jį išgyvenusiųjų istorija verta jau tam, kad susimąstytume – juk karai aplink mus vyksta nuolat. Dar tebevyksta Ukrainoje, vos ne kasdien girdime ir matome vaizdus apie karo pabėgėlius iš Sirijos ir kitų vietų. Daug kartų per TV matyti vaizdai kažkaip atbukina, tampa įprasti… na, eina būrys moterų su vaikais, seneliais, na… ir ką? Visai kitaip tai pajaučiau per autobiografinį panašius išgyvenimus patyrusios lietuvės pasakojimą, o juk panašios istorijos kartojasi…
Šioje knygoje pajunti, kaip karas verčia tapti suaugusiais, tuojau pat. Atradimų laikas sutrumpėja. Vieną rytą pamatai, kad aplink tave nėra globojančių ir tau gero linkinčių, o … sutiktiesiems esi tiesiog galimybė tavim pasinaudoti. Ir privalai pati gelbėtis, ieškoti tau naujų, bet jau kažkieno išgyventų sprendimų. Kartais labai sunkių, kartais – prasilenkiančių su buvusiais įsitikinimais… Tai išpažinti – labai nelengva. Todėl kitiems tokios sąžinės apyskaitos gali pasitarnauti, kaip pagalba. Kaip terapija, darant savo gyvenimo sprendimus.
Knygą rekomenduočiau moterims, ypač lietuvėms – norinčioms geriau suprasti save, savo elgesio priežastis ir galimas pasekmes. Tikriausiai nelengva ją būtų skaityti visai netikintiems, nes daug gyvenimiškos išminties romane perteikiama per katalikams priimtinus įvaizdžius, situacijas. Būtų įdomu padiskutuoti apie knygą, joje aprašytų istorijų suvokimą, asmenines patirtis.
Daiva Janavičienė
BIBLIOTERAPIJA 