Marlen Haushofer romaną „Siena“ bandžiau skaityti ir anksčiau. Tačiau neįveikiau. Šį kartą jį įveikiau daugiau iš užsispyrimo, nei susižavėjimo. Nes ne kartą esu girdėjusi kitus šį romaną įvardinant biblioterapiniu. Keista, bet pagaliau jį įveikusi ir aš galiu pritarti – tikrai ši knyga priverčia susimąstyti, praplėsti savo suvokimo ribas, kelti klausimus, kurie anksčiau į galvą nelįsdavo. Ir tai verčia ieškoti atsakymų, mąstyti… Bet tai knyga, kurią sunku skaityti. Tikriausiai daug įdomiau būtų apie ją diskutuoti mėgstančių dalintis įžvalgomis būrelyje. Nes pirmiausia tai išties… niūri, neigianti socialinį gyvenimą knyga. Belieka ieškoti atsakymų, kodėl taip yra? Kodėl moteriai reikia kažkuo rūpintis, o vyrams – žudyti?
Knygos tekstą sudaro pasąmonės srautas – begalinės ratu besisukančios mintys apie tai, kas jau padaryta ūkyje, ir ką dar reikia padaryti. Bei planavimas, kas iš tų darbų bus. Nepertraukiamas pasakojimas sau pačiai, kaip globojami priklydę gyvuliai, karvė, kuri atsivedė veršelį, šuo ir katė, kuri atsivedė dvi vadas kačiukų ir tolesnėje tėkmėje visi jie žuvo.
Tai intelektualios austrės dienoraštis iš nebūties, – ji atsidūrė už sienos, – per naktį ją atskyrusios nuo (galbūt) žuvusios civilizacijos. Gal tai – sergančio proto kliedesys? Bet… toliau seka labai konkretūs dalykai apie tai, kaip šiapus sienos reikia išgyventi. Nes atsiranda naujų įsipareigojimų… šuniui, katei, karvei… Ir tai įsuka naują gyvenimą. Melžimas, šėrimas, šieno atsargų rengimas ir t.t. Ir labai skurdžios užuominos apie ligtolinį gyvenimą be sienos. Keletu sakinių, kurie netyčia įkrenta į nesibaigiančių ūkio rūpesčių srautą – kaip ji pasijuto nelaiminga, kai „abi dukterys išėjo besiplaikstančiais plaukais“… ir ji atsisuko į vyrą – „gal jam dabar būsiu reikalinga?“. Ir vėl nesibaigiantis žodžių srautas apie šienavimą, melžimą, tvarto mėžimą ir t.t.
Nauji įsipareigojimai už sienos tampa gyvenimo varikliu – ji pajuto esanti skolinga karvei ir veršiui dar vieną vasarą derlingoje pievoje. Nelengva užduotis kalnų takeliu pernešti būtiniausius daiktus, įsikurti, naujoj vietoj vėl užvesti nesibaigiantį ūkininkavimo ratą… Ar tikrai to reikia? Moteris tarsi aukojasi globotiniams, manydama, kad taip jiems geriau. O jie čia randa mirtį. Nepažįstamas vyras sujaukia idilę.
Kur čia terapija? Bent jau skaitant – tikrai vilties spindulį pamatyti sunku. Bet aptariant, diskutuojant, tikiu, kad atrastume daug temų apmąstymui, savistabai, individualioms reakcijoms. Taip knyga išties gali tapti biblioterapine.
Tai nėra pasyviosios biblioterapijos taikymui skirta knyga. Bet interakcijoms, biblioterapinėms diskusijoms ji gali labai padėti.
Daiva Janavičienė
BIBLIOTERAPIJA 
Labai džiaugiuosi, kad apie šitą knygą parašėte – man ji yra viena iš tų, kurios padarė labai ilgai išliekantį įspūdį. Galbūt todėl, kad man visada reikia žmonių ir tokia situacija, kai atsiduri visiškai vienas, man skamba bauginančiai, bet skaičiau tą knygą su dideliu susidomėjimu, galima sakyti “prarijau“ – labai pritariu, kad būtų puiku diskutuoti apie ją grupėje. Norėčiau dalyvauti.
ačiū už pasidalinimą, galima tai padaryti ir LBA grupelėje, o gal jau ir planuojamam LNB klube, duosis matyt.