Apie vaikus šiomis dienomis Lietuvoje kalba visi, na, bent jau žiniasklaida lūžta nuo minčių apie tai, kaip mes skriaudžiam vaikus. Mes, suaugusieji, tvarkom pasaulį lyg ir norėdami vaikus apsaugoti, o išeina priešingai. Geri ketinimai išvirsta teroru prieš pamatinę visuomenės sanklodą – šeimą, ir joje augančius vaikus. Bet kalbėti norėjau ne apie tai, o apie Miros Rothenberg stebuklingą meilę psichinėmis ligomis sergantiems vaikams, atspindėtą jos pačios parašytoje knygoje „Vaikai smaragdo akimis“. Kaip sunku mylėti ne savo pasaulyje gyvenantį vaiką, kaip sudėtinga jam padėti… ir vis tik yra jėga, kuri nugali net ir beviltiškose situacijose – tai Meilė, noras suprasti ir padėti nuskriaustiesiems…
Psichologė kilusi iš Vilniaus
Keletą kartų iš naujo JAV publikuota knyga parašyta 1960 metais, vėliau papildytos kai kurios herojų istorijos, jiems jau suaugus. Dar praeito tūkstantmečio pabaigoje knyga išversta į lietuvių kalbą. Pratarmėje įrašyta padėka autorei, leidusiai knygą išleisti be autorinių teisių mokesčio. To prašė sutrikusio intelekto žmonių bendrija „Viltis“. Ir autorė sutiko, netgi lankėsi Vilniuje. Ji pati vaikystę prieš II pasaulinį karą praleido Vilniuje (knygoje jį vadina Lenkijos miestu), ir per stebuklą išliko gyva, gal dėl to yra tokia empatiška kitų išgyvenamam skausmui.
Knyga apie subyrėjusius pasaulius
Pasiėmiau šią knygą savaitgaliui, jaučiau ne tik susidomėjimą, bet ir neapibrėžtą baimę – gal bus per sunku skaityti. Ir taip tas gyvenimas nelengvas… Bet pradėjusi, negalėjau atsitraukti. Su tokia skaidria meile, įsijautimu į kitus, noru jiems padėti parašytos istorijos… apie neįprastus mums žmones, apie jų suskilusį pasaulį. Net ne suskilusį, o išsibarsčiusį. Kai vaikas piešia save, ir išbarsto lape pagaliukus. Po ilgo terapinio laikotarpio paaiškėja, kad tai – jo rankos, kojos, kitos kūno dalys, kurias jis paslepia pasaulyje. Mane labai sujaudino, kaip autorė aprašė suskylančio pasaulio priežastis. Dėl baimės, paniškos baimės, užstojančios visą gyvenimą. Baimės mirti. Kaip keista, vaikystė ir paniška baimė mirti vystosi, jei nėra suformuojamas adekvatumas pasauliui, mus supančiai realybei. Pagalvoju, o kaip tą adekvatumą susiformuoja dabartiniai vaikai, augantys medijų apsupty?
Turėti ribas yra būtina
Gydymu Mira Rothenberg siekė vaikams nustatyti saugias ribas. Susiaurinti pasaulį, kad jis taptų patikimas, saugus. Manyje tai surezonavo dabar dažnai girdimi patarimai „laužyti ribas“. Pasirodo, ribos labai reikalingos, be jų nėra saugumo, pasitikėjimo savimi ir pasauliu. Kažin, ar tas skatinamas „ribų laužymas“ toks jau nekaltas…
Knygoje pasakojamos istorijos apie keletą konkrečių vaikų, apie keistą jų pasaulį, psichologės pastangas „prisijaukinti“ vaiką, prieiti arčiau, apčiuopti jo pasistatytos tvirtovės sienas. Išsiaiškinti, kodėl jos iškilo, ir meile bei pasitikėjimu po truputį sienas tirpdyti…
Rekomenduojama norintiems pažinti kitokį pasaulį
Nėra lengva knyga, bet tikrai praplečianti suvokimą ir tuo daugeliui gali būti biblioterapine. Psichologė aprašo gyvenimiškus metodus, kurie padėjo sergantiems vaikams. Tai buvimas su jais vasaros stovykloje, žaidimai, piešimas. Tai tarsi nebuvo tikslingos terapinės priemonės, o psichologės intuityviai atrasti būdai būti kartu, prakalbinti, pažinti…
Knygos pratarmėje lietuvių kalba rašoma, kad tai nėra specialistams skirtas vadovėlis. Tai knyga, skirta paprastiems žmonėms, norintiems geriau pažinti save ir pasaulį.
Daiva Janavičienė
BIBLIOTERAPIJA 
Man teko matyti spektaklį pastatytą Lietuvoje pagal tą knygą – labai stiprus spektaklis. Autorė nesutiko atiduoti Holivudui knygos, bet leido statyti spektaklį Lietuvoje. Dalyvavo repeticijoje ir liko patenkinta spektakliu. Negaliu patvirtinti – režisierė lygtai R. Kudzmanaitė? Jos sūnus Holivudo scenaristas.