Bronnie Ware nėra profesionali slaugytoja, ji tokia tapo praktiškai slaugydama mirštančius žmones. Kaip ir ji nėra baigusi kūrybinio rašymo, nei literatūros studijų, taigi – nėra profesionali rašytoja. Bet jos publikuota knyga „5 dažniauios apgailestavimų priežastys mirštant“ gali būti terapine daugeliui žmonių. Matyt, jau yra terapine, nes vis dar mūsų visuomenėje kalbėti nuoširdžiai apie mirtį išdrįsta mažai kas. O juk susiduriame su šiuo reiškiniu ir iš jo kylančiomis emocijomis tenka kiekvienam.
Nuoširdus autobiografinis pasakojimas
Tekstas išskirtinai vertingas ne stiliaus prašmatnumu, ar siužeto išdėstymo profesionalumu, bet… autentiška ir nuoširdžiai perteikiama gyvenimiška patirtimi. Sudėtingais, jautriais savo ir savo globotinių išgyvenimais, pasitinkant mirtį. Man atrodo svarbu, kad autorės autentiškumas persipina su jos globotinių jausmais ir ypač – jausmais, artėjant prie savo gyvenimo pabaigos. Tiesa, ne visi mirties sulaukė kartu su Brone, yra ir kitokių istorijų – kai globotiniams artimieji pakeičia slaugytoją pigiau apmokamu, arba tiesiog pakeičia pamainas pagal tokį apsisprendimą. Skaudu skaityti jautrios slaugytojos mintis apie artimųjų sprendimus, paremtus savais argumentais. Deja, jie retokai atsižvelgia į pačių globotinių norus.
Tokie paprasti ir žmogiški neįvykę troškimai
Taigi, dėl ko labiausiai apgailestauja į mirties tiesiąją išeinantys žmonės? Bronė išskiria 5 svarbiausius motyvus:
- Ak, kad būčiau turėjęs drąsos gyventi savo, o ne kitų man primestą gyvenimą
- Ak, kam aš tiek daug dirbau
- Ak, kad būčiau turėjęs drąsos išlieti savo jausmus
- Ak, kad būčiau daugiau bendravęs su savo draugais
- Ak, kad būčiau įsileidęs į gyvenimą daugiau laimės
Štai tokie paprasti, ir kartu labai sudėtingi apgailestavimai. Jau vien dėl šių teiginių ir juos iliustruojančių pasakojimų knygą verta perskaityti. Juk šiuos elementarius dalykus pažeidžiam dažnokai mes visi, tiesa? O gal tai tik mano mintis ir ji neteisinga? Man šie apgailestavimai labai suprantami, jų svarbą aštriai priminiau sau iš naujo.
Būti nuoširdžia guodėja sunku
Labai svarbi man pasirodė ir pačios knygos autorės istorija apie išsekimą, dirbant sau malonų, prasmingą slaugytojos darbą. Taigi, būti guodėja yra sunku. Netgi tuomet, kai tai supranti, kaip gyvenimo prasmę. Tuo pačiu tenka susidurti su savo vidiniais baubais, užgniaužtom emocijom, širdies skausmais… Tačiau knyga baigiasi optimistiškai, tai dar vienas motyvas ją vadinti biblioterapine. Bronė vėl pakilo gyvenimui, apsisprendus dėl tolesnės veiklos. Ji susitaikė su artimais žmonėmis, rado jėgų priimti save.
Viltinga, bet ir sunki knyga
Galbūt kai kam tai būtų ir per sunki knyga, ypač galvojant apie materialinės padėties skirtumus, lyginant juos su mūsų situacija. Taip pat nuoširdus prisipažinimas palūžus – aprašyti autorės ketinimai nutraukti gyvenimą. Bet juk viskas baigiasi netikėtai. Keista tėkmę pakeitusi detalė – draudimo agentės skambutis. Pokalbis su agente Bronei nukreipė mintis nuo savęs į kitus – kaip jausis kiti po jos įvykdyto ketinimo. Ir mąstant apie kitiems sukeltus rūpesčius ir skausmą, pakeičia ne tik tos minutės situaciją. Juk gyvenimas tęsiasi, ir teisingas apsisprendimas jam suteikia naujos jėgos.
Daiva Janavičienė
BIBLIOTERAPIJA 