Ne paradinė, entuziastingai optimistiška, bet sudėtinga emocinės ir kultūrinės adaptacijos emigracijoje pusė.

Aldonos Tüür romanas „Kiltų nuoma“ man yra apie emigraciją. Ne apie paradinę, entuziastingai optimistišką, bet kitą – sunkią emocinės ir kultūrinės adaptacijos pusę. Autorė – kūrybinio rašymo dėstytoja, pasakojimo stilius įtraukiantis, jautrios situacijos aprašytos puikiai.

Džiaugiuosi, kad tokia knyga yra. Manau, kad tai labai realistiškas nūdienai aktualios temos atspindėjimas. Kultūrų maišymasis, vienišumas, bandymai integruotis kitur, vardan ko? Gal ir gerai, kad romane tas klausimas neužaštrintas, tik nujaučiamas. Nes argi tai motyvuojantis gyvenimui darbas – išmatuoti atėjusius, parinkti jiems tinkamus kitos kultūros atributus – kiltus (škotišką vyrų rūbą – sijoną), surinkti grąžintus, juos išvalyti ir … vėl paleisti tuo pačiu ratu? Grąžinti kiltai skleidžia linksmybių dvoką – rūkalai, alkoholis, prakaitas. Tavo užduotis – kiltą parengti sekančiam linksmybių su tautiniais atributais mėgėjui…

Svajonių darbas?

Darbas sunkus, ypač tam tikrais kalendoriniais periodais, kai nacionalinių akcentų reikia daugeliui. Bet laisvadieniai – dar sunkiau ištveriami, nes visai neaišku, ką per juos veikti. Nepriėmimo jausmas, vienatvė smelkiasi į skaitančiojo jausmus, aštriai duria… Kodėl taip yra? Bet ar geriau, kai grįžti namo? – tarsi ir čia jau nelabai tavo vieta. Sunku būti be vietos…

Namų jausmas ir norėjimas pabėgti iš to užburto rato

Kita romano herojė – škotė, patyrusi senjorė, tvarkanti sūnaus sukurtą kiltų nuomos verslą. Ji turi namų jausmą, šiame mažame miestelyje gyveno visą gyvenimą. Bet svajoja apie „pabėgimo planą“, tai yra norėtų jį turėti. Jai skaudu, kai „priima, jau pripranta prie tų atėjūnų“ ir štai, jie jau vėl nori tave palikti. Vėl kažkur lekia.

Alkoholikas namuose

Skaudi viena siužeto linija apie britę Aną, kuri paauglystėje neteko mamos, o tėtis su neviltimi ir emocijomis kovojo, pasitelkdamas alkoholį. Tikrai sunkus išbandymas, gal dėl to mergina vis ieško savęs (argi tai ne tas ieškojimas, kaip ir lietuvės Ievos), – per skausmą. Tiesiogine ta žodžio prasme. Vis atnaujindama savo kūno tatuiruotes ir kartu … dirbdama administratore tatuiruočių salone.

Svarbu apmąstyti tokias migravimo, kartu ir savęs ieškojimo patirtis, nėra aišku, kuris variantas (laikytis savo namų ir kultūros, ar išeiti ieškoti savęs kitose kultūrose) teisingas. Gerai, kai dabarties situacijoje galim rinktis. Sunkiau tiems, kas prievarta neteko namų ir privalo ieškoti prieglobsčio kitose šalyse.

Daiva Janavičienė

1 komentaras “Prisilietimas prie emigracijos

Palikti atsakymą: Aušra Ma Atšaukti atsakymą