Skaitymo džiaugsmas kartais gali sukelti ir nelengvų filosofinių apmąstymų
Autobiografinę Jean-Paul Sartre apysaką pasirinkau skaityti dėl pavadinimo ir turinio struktūros. „Žodžiai“ – jiems skirta visas knygos turinio apibūdinimas. Turinyje dvi struktūrinės dalys: Skaityti ir Rašyti. Pagalvojau, kad tai labai atitinka mano mokslinį gilinimąsi į skaitymo temą. Tam tikra prasme – nesuklydau, nors neradau to, ko tikėjausi.
Tai patyrusio ir jau senatvei į akis žiūrinčio filosofo, buvusio maištautojo, pasimatymas su vaikyste. Su aplinka, kurioje subrendo jo prieštaringa asmenybė. Šeima, kurią sudarė senelis, močiutė, mama ir jis – visų numylėtas anūkas. Ir štai, pasirodo – kai meilės per daug, kai esi visus įpareigotas džiuginti vien tuo, kad esi mažas, naivus, augantis ir … teikiantis daug vilčių, – yra skausminga. Tokie perdėti, ar tiesiog akivaizdžiai spaudžiantys lūkesčiai traumuoja, žeidžia, formuoja pamaivą…
Kaip pasakytų mano mama – bėdos iš gero gyvenimo. Ko gero, taip ir yra. Dabar augantys vaikai, ko gero, panašias bėdas patiria patys. Mes, sąlyginai sunkiomis sąlygomis augę vaikai, panašiais atvejais pavydėtume tokio „sunkaus“ gyvenimo, aplinkos, kurioje per daug Meilės, virtusios rūpesčiu… kur prieinamos visos galimybės – kurti, būti pripažintu, žavėti kitus vien tuo, kad esi…
Autobiografinė apysaka parašyta gana lengvu filosofiniu stiliumi, daug įdomių minčių, kurias norėtųsi aptarti grupėje – ką kiti čia pamatė sau aktualaus? Man aktuali mintis apie nenatūralų santykį tarp sūnaus ir mamos. Anksti mirus tėvui (Sartrui vyresniajam), mama grįžo pas savo tėvus ir ilgai su savo sūnumi Žanu Poliu savo vaikystės namuose jie abu buvo „vaikai“. Sūnus nuo mažens tapo mamos patikėtinis, stengėsi netgi tapti globėju, o mama visaip priklausė nuo savo tėvų ir taikėsi prie jų suvokimo ir gyvensenos.
Apie skaitymą sužinojau, kaip vaikystėje pats Polis išmoko skaityti, – nes jam labai magėjo mėgdžioti senelį, taip paslaptingai „žaidžiantį su tomis keistomis dėžutėmis (tai yra, – knygomis)“. Skaitymo atradimo džiaugsmas čia puikiai perteiktas.
Apie rašymą – nustebino toks akivaizdus vaiko žinojimas kuo nori būti, – kad taps rašytoju, ir kad tuo nudžiugins žmoniją… Tiesiog keista svajonė… juo labiau – įsitikinimas. Mūsų laikais taip galvoti tikrai drįso nedaug kas…
Rekomenduočiau knygą mėgstantiems pasigilinti į įžymių žmonių gyvenimą, vaikystę, mėgstantiems pažvelgti į gyvenimą filosofinių apmąstymų būdu.
Daiva Janavičienė
BIBLIOTERAPIJA 