Kai gyduolės buvo deginamos

Kristinos Petrauskės romanas „Slanimo raganos. Sapiegos byla“ paremtas istoriniais faktais. Deja, bet XVII amžiuje tuometinės mūsų šalies didikai ir bažnyčios tarnai moteris, kurios mokėjo ir norėjo padėti kenčiantiems žmonėms, vadino raganomis, jas kankino ir degino ant laužo.

Knyga nėra istorinis tyrimas, kaip rašo pati autorė – minimi romane asmenys tikrai gyveno, tačiau istoriniai faktai pasakojime yra kaip fonas. Remdamasi jais, autorė leidžia veikti vaizduotei ir parodo mums, gyvenantiems XXI amžiuj, tą sunkų kelią, kurį teko nueiti kiek kitaip mąstančioms, linkusioms pagelbėti į jas besikreipiantiems gyventojams. Ar jos raganavo? O ką reiškia tas žodis? Ar pagalba po gimdymo, ar sunkiais gimdymo atvejais – yra susidėjimo su velniu atributas? O liaudiškas tikėjimas priešiškomis dvasiomis, velnio kenkimu ar vampyrais – yra iš Dievo dvasios atsižadėjimo? Ar tiesiog iš nepakeliamos kasdienybės ir negebėjimo kitaip spręsti kylančias negandas?

Romane akivaizdi skirtis – kas galima galingiesiems ir turtingiesiems, o kas privaloma vargšams. Mane labiausiai palietė popienės Rainos Gromykos personažas. Būdama popo žmona, kartu ir prigimtini – bajoraitė, ji tarsi turėjo būti apsaugota nuo neteisybės, ar religinių teismų. Deja, šis laikotarpis nepalankus humanistinėms vertybėms. Jeigu didikas Sapiega kažką apkaltino raganavimu (gal tiesiog dėl jį kamuojančios melancholijos) – tai joks teismas nuomonės nepakeis. O ar situacija radikaliai pasikeitė?

Knygą verta perskaityti iš istorinio pažinimo paskatų, ją skaitydami patiriame, kokį ilgą kelią teko nueiti, keičiant suvokimą, kad pagalba gimdyvėms (o ir kitokia pagalba kenčiantiems) būtina, kad tai humanistinė vertybė, o ne velnio, ar kitų neteisėtų piktybiškų jėgų piktavališkas pasitelkimas.

Daiva Janavičienė