Skaitymo rekomendacijos
Nesu tikra, ar tai Likimo žaismas, ar organizatorių planai lėmė, kad Lietuvos biblioterapijos asociacija įkurta paskutiniąją 2017 metų rudens dieną – lapkričio 30- ąją. O pirmoji žiemos diena atžymėta bendraminčių susitelkimu, išbaigiant visas reikalingas procedūras ir tęsiant kūrybingą pasibuvimą tarp „rimtai užsikrėtusiųjų“ biblioterapijos virusu. Skaityti toliau “Brandi biblioterapijai rudens ir žiemos sandūra“
Ne kartą susitikimuose ir praktiniuose užsiėmimuose esu girdėjusi dalyves sakant, kad vyrai bibliotekose dažnai teiraujasi ir skaito Juozo Požėros knygą „Žuvys nepažįsta savo vaikų“. Neseniai tai išgirdau dar kartą iš biblioterapijai skirtame užsiėmime dalyvavusio vyro, kuris pasakė: „skaitydamas šią knygą aš supratau, kaip svarbu artimiesiems sakyti gerus žodžius“. Jau vien šis argumentas yra labai svarus, nors vyras paminėjo ir dar keletą. Šį kartą pasiryžau neatidėliodama knygą susirasti ir paskaityti. Skaityti toliau “Vyrai pripažįsta šią knygą biblioterapine“
Knygą atradau ne pati. Ją rekomendavo kažkas iš Lietuvos nacionalinės bibliotekos kolegių interneto svetainės rubrikoje „Bibliotekininkas renkasi“. Labai mėgstu šią rubriką, ji parodo tam tikrą takelį, renkantis knygas. Nes šiaip užkliūti už pavadinimo – jau nėra vilties. Mažai vaikštau po knygų lentynas. Sudomina dabar interneto vaizdai, kartais – ten rasti nuoširdūs žodžiai.
Manau, kad knygos pagal viršelį nesirinkčiau. Gintarine šviesa švytinčios vilko akys man neatrodo viliojančiai. Daugiau bauginančiai. Kaip ir pats vilko įvaizdis, net keista, kad jau kelintoje knygoje jį aptinku. Kodėl anksčiau to nepasitaikė? – retorinis klausimas… Skaityti toliau “Tiršta gyvenimo tėkmė“
2017 metų spalio 20 dieną Birštono Kurhauze vyko praktinė konferencija „Biblioterapija. Knyga gali prakalbinti ir gydyti“. Tai jau trečioji kas antrus metus vykstanti konferencija, šiemet pirmąkart sulaukusi ir pranešėjų iš užsienio. Konferencijos metu įsteigta Lietuvos biblioterapijos asociacijos iniciatyvinė grupė, asociacijos iniciatyvinės grupės pirmininke tapo doc. dr. Jūratė Sučylaitė. Skaityti toliau “Biblioterapijos konferencijos derlius“
„Heroiną“ norėjau perskaityti seniai. Matyt, nelabai norėjau, nes vis neprisiruošdavau, negaudavau pasiskolinti, – tiesiog po ranka pasitaikydavo kažkas kitas. Dabar atėjo eilė. Gerai, kad paskaičiau, nors ji mane daugiau sukrėtė, nei davė vilties (kaip rašoma knygos anotacijoje). Tiesa, kad galima įžiūrėti ten viltį, bet tikrai mažą. Kaip iliuzijų išsklaidymą tiems, kurie jose skęsta, – gal ir tai būtų pagalba tokioje situacijoje, nežinau. Skaityti toliau “Drakonas stipresnis už valią“
Seniai galvojau apie informacijos pertekliaus grėsmę sveikatai. Pati tai aštriai patyriau, rengdama daktaro disertaciją. Intuityviai suvokiau, kad atsiradę fiziniai negalavimai yra tiesioginė per didelio informacijos kiekio, kurį turi apimti sąmonė, pasekmė. Po daugelio metų didelį įspūdį man padarė nuotoliniai kursai, kuriuos turėjome studijuoti pagal kvalifikacijos kėlimo programą Lietuvos Martyno Mažvydo nacionalinėje bibliotekoje. Ypatingai psichologo Mariaus Daugelavičiaus paskaitos „Kas yra stresas“ ir „Kaip įveikti stresą?“. Vienoje iš šių paskaitų dėstytojas pateikia aiškią schemą, kaip impulsais mus veikianti informacija sukelia įtampą mūsų organizme. Skaityti toliau “Biblioterapija ir stresas dėl informacijos perkrovų“
Nemanau, kad būčiau kada pati pasirinkusi skaityti knygą „Keturiasdešimt meilės taisyklių“. Taisykles taikyti meilei – na, tikrai jau neįmanoma. Bet… informaciją apie knygą radau biblioterapinių knygų svetainėje „Biblioterapijos studija“, be to, šią knygą siūlė biblioterapijos užsiėmimo dalyvės. Ne vienos iš jų nuomone, tai „knyga, kuri gali pagelbėti kitiems, nes pagelbėjo ir man.“ Skaityti toliau “Ar galima meilei pritaikyti taisykles?“
Neįsivaizduoju, kaip galėjo atsitikti, bet iki šiol nebuvau skaičiusi Aleksandro Grino „Raudonų burių“. Šis simbolis ne kartą prašmėžavo pro mano ausis, bet liko numanoma, bet taip ir nesuvokta prasme. Man atrodė, kad tai – aistros simbolis, kurio aš nesuprantu. Net gėda, kad esu tokia neišprusus, panaši į tas Gintarės Adomaitytės aprašytas besimokančias šokti merginas, kurios nesupranta užduoties: „Įsijausti į Asol būseną, – esat prie jūros, laukiat raudonų burių“…. Skaityti toliau “Raudonų burių paslaptis“
Skaitydama šią madingą knygą (Valdas Papievis. Odilė arba Oro uostų vienatvė), ilgai negalėjau nuo savęs numesti tam tikro skepsio – ir kas gi čia tokio vertingo, kad paskelbti ši romaną metų knyga? Kiek galima skaityti apie amžinose atostogose gyvenančią 90-metę, kuri karts nuo karto vyksta atostogų (pas dukterį į Londoną). Gyvenimas tuščiame penkių kambarių bute, kai tau samdo tris patarnaujančius žmones – argi tai ta prasmė, kurios mes siekiame? Skaityti toliau “Odilė. Kai mirtis teikia vilties…“
Per sau skirtą gyvenimo laiką, tikriausiai, dauguma mūsų bent kartą susimąstome apie gyvenimo prasmę. Tikiu, kad nemažai kas atsakymo į kylančius klausimus ieško knygose. Šį kartą apie knygą, kuri tiesiog skirta „prasmės gyventi“ ir „prasmingai gyventi“ sąvokoms apmąstyti. P. Kalanithi „Įkvėpti tylą“ – neurochirurgo memuarai, pradėti ir nebaigti rašyti, susirgus vėžiu. Skaityti toliau “Egzistencinių knygų lentynos papildymas“
