
Neįsivaizduoju, kaip galėjo atsitikti, bet iki šiol nebuvau skaičiusi Aleksandro Grino „Raudonų burių“. Šis simbolis ne kartą prašmėžavo pro mano ausis, bet liko numanoma, bet taip ir nesuvokta prasme. Man atrodė, kad tai – aistros simbolis, kurio aš nesuprantu. Net gėda, kad esu tokia neišprusus, panaši į tas Gintarės Adomaitytės aprašytas besimokančias šokti merginas, kurios nesupranta užduoties: „Įsijausti į Asol būseną, – esat prie jūros, laukiat raudonų burių“…. Skaityti toliau “Raudonų burių paslaptis“
Skaitydama šią madingą knygą (Valdas Papievis. Odilė arba Oro uostų vienatvė), ilgai negalėjau nuo savęs numesti tam tikro skepsio – ir kas gi čia tokio vertingo, kad paskelbti ši romaną metų knyga? Kiek galima skaityti apie amžinose atostogose gyvenančią 90-metę, kuri karts nuo karto vyksta atostogų (pas dukterį į Londoną). Gyvenimas tuščiame penkių kambarių bute, kai tau samdo tris patarnaujančius žmones – argi tai ta prasmė, kurios mes siekiame? 






Ar galime pasijausti geriau tik skaitydami tekstą, ar reikalingas pokalbis apie tai, ką perskaitėt?