
Skaitymo džiaugsmas kartais gali sukelti ir nelengvų filosofinių apmąstymų

Skaitymo džiaugsmas kartais gali sukelti ir nelengvų filosofinių apmąstymų

Ne paradinė, entuziastingai optimistiška, bet sudėtinga emocinės ir kultūrinės adaptacijos emigracijoje pusė.

Kas yra meilė besikuriančioje šeimoje? Ar vis dar svarbi tabu linija – siekti geriausio draugo žmonos meilės? Kaip jaučiasi tokio trikampio herojai? – apie tai šis pasakojimas. Tikiu, kad jis gali būti biblioterapiniu, gebantiems ir siekiantiems giliau pažvelgti į gyvenimo labirintus.

Mėgstantiems skandinavišką atšiaurumą su viltimi. Apie gebėjimą išgyventi ir tęsti gyvenimą, net per karus, nepriteklių, sunkią kasdienybės naštą. Ir Meilė čia tokia… su išgyvenimo prieskoniu ir paklusimu tėkmei.

Pagrindinis romano siužetas skirtas išgyvenantiems gedulą. Juk su gedulu susidurti tenka visiems, jį išgyventi nelengva. Subtiliai aprašyti šį jausmą išgyvenančius autorei pavyko.
Sudzukis įkuria magišką traukos vietą Bell Gardia. Tai sodas ant kalno šlaito, kur nuolat siaučia nuožmūs vėjai. Sodo viduryje yra stebuklinga telefono būdelė. Telefonas neprijungtas prie laidų, jie tiesiog plazda vėjyje… ir stebuklingu būdu kalbantįjį telefonu sujungia su Anapilin iškeliavusiuoju. Čia vėl užsimezga ryšiai su pasauliu, kuriasi naujai sutiktų žmonių bendrystė, gyvenimas įgauna spalvų… Iš siužeto atšakų romane perteikiama daug kitų subtilių temų – vienatvė, paauglystės priešiškumo baimė, šeimos svarba ir kt.

Francesc Miralles romanas „Maži dalykai dideli“ yra tarsi lengva filosofijos knyga. Pagrindinis jos herojus Samuelis – literatūros dėstytojas, atsiribojęs nuo socialinių ryšių vyras. Katinas pralaužia ledus. O gal tas pralaužėjas buvo kitas katino šeimininkas, mansardoje gyvenantis a la pozityvių tekstų rašytojas, senjoras, paskatinęs katiną „atrasti“ kaimyną? Žodžiu, kaip tik katino krebždenimas į duris atrakina Samuelio gyvenimo srovę… ir į ją palengva suplaukia kiti keistuoliai, vaikystės meilė, nauji siekiai ir įsipareigojimai, … Vyksta judėjimas, Samuelis išeina iš savo siaurai apibrėžtų ribų.

Dvasingumo ieškojimai sovietmečiui baigiantis
Lauros Sintijos Černiauskaitės esė knyga „Džiaugsmynas“ man tapo 2022 metų pabaigos atradimu Sielai. Išties, tam kad pamatyti grožį, reikia pastangų, todėl panašių „džiugesio akimirkoms“ skirtų tekstų nėra daug. Tikiu, kad daugelis pasiilgstam nuoširdaus pamąstymo apie gyvenimo trapumą, čia slypinčias pamokas, kai autorius giliai nesikrapšto po skausmą bet kažką atranda. Labai smagu tokį tekstą aptikti.
Skaityti toliau “Džiugesio psalmynas“
Laiškai, beveik užmirštas žanras. Apie gyvenimo prasmės paieškas kalbėti laiškais… gal kažkada buvo įprasta?

Šviesus humoras, neblėstanti meilė, atpažįstamos kasdienybės detalės… ir dozė mistikos.
Piotr Adamczyk romanas „Ilgesių namas“ – užgriebusi mane knyga. Šviesus humoras, neblėstanti meilė, atpažįstamos kasdienybės detalės… na ir kažkiek mistikos. Kuri šioje knygoje, mano, nuomone, nelabai reikalinga. Bet toks jau autoriaus sumanymas, gal kai kuriuos skaitytojus paslaptingi nuotykiai ir sąsajos su senove labiausiai patraukia, ką gali žinoti.
Skaityti toliau “Sovietinių laikų lenkai Vroclave“