Ilgai gyvename žvelgdami į pasaulį per nešiojamą šydą, bijodami, kad išvydę tikrąjį mūsų veidą, kiti bjaurėsis. O gal kai kas pamils?
Clive Staples Lewiso romanas „Kol neturime veidų“ persiskaitė nelengvai. Šis romanas man labiausiai rezonavo keletu temų – žmogaus susitikimo su dievais ir savojo egoizmo išpažinimo.
Gamtoje mes pailsime, iš gamtos galime pasimokyti prisitaikymo
Giedrės Žalytės knyga „Gamtos terapija“ įvardinta, kaip psichoterapinių įžvalgų rinkinys. Jautrūs tekstai apie mūsų išgyvenimus, jausmus, santykius ir ypač subtiliai aptariamas prieraišumas.
Maginio realizmo romanas “Negrįžtantys“ apie provincijoj tekantį gyvenimą
Ievos Dubrytės romaną „Negrįžtantys“ perskaičiau iš antro karto. Pirmąkart romano pradžia užėmė kvapą – paauglė mergaitė, kurios mama miršta, tėvas ją muša, varo ganyt jaučio, kuris ragu perduria jai blauzdą… makabriška, neįmanoma gilintis į tokius pasakojimus. Kam man jie?
Valdo Papievio romanas „Eiti“ man persiskaitė, kaip vienatvės apmąstymų knyga. Apie kitų gyvenimų stebėjimą ir ėjimą … ne tiek konkrečiu keliu, kiek … gyvenimo šalikele.
Jeigu tekstas sukelia šypseną ir pakelia nuotaiką – jis jau biblioterapinis
Maria Parr puiki knyga „Vaflinės širdelės“ biblioterapine labiausiai gali tapti suaugusiems, mano nuomone. Nors tai – vaikams skirta literatūra. Tokie linksmų išdaigų ir kartu rimtų temų pasakojimai tiesiog glosto širdį…
Pasakojimas apie gėrio ir blogio susidūrimą … gete. Kur nelabai yra vietos gerumui, bet jo čia tikrai yra. Kur siautėja įstatymiškai apibrėžtas blogis, bet jo padarinius galima sušvelninti…
Lietuvių kilmės žydų rašytojo Icchoko Mero romanas „Lygiosios trunka akimirką“ apie tai, kokia stipria jėga gali būti draugystė, tarpusavio palaikymas, aukojimasis vardan kitų. Gal tik knygose, gal tai per daug romantiška – bet labai įtaigu, subtilu, jautru.
Jie susirenka pabūti apleistame pastate. Į Lizdą priimami tik gebentys susigraudinti
Ilonos Ežerinytės apysaka „Verksnių klubas“ apie paauglius. Tema jautri, herojai skirtingi. Siužetą apjungianti tema – paauglystėje išgyvenamos problemos, kai suaugusieji – per toli, kad suprastų. O juk būna, kad vaikas tampa atrama besikeliančiam iš dugno tėvui, kaip nutinka Linai.
Natsume Soseki romaną „Širdis“ pasiėmiau skaityti, nes tai modernios japonų literatūros pavyzdys, kitiems autoriams padaręs didelę įtaką. Glaustas siužetas – jaunuolio ir paslaptingo pagyvenusio vyro draugystė. Iš provincijos atvykęs studijuoti jaunuolis pagarbiai kalbina Sensejų (mokytoją), žavisi jo įžvalgomis, poelgiais, pažiūromis. Jaunuolis naivokai vertina sutiktojo protą, gebėjimus, dvasingumą, – jam tai kažkoks paslaptingas, šalia esančio paslaptingai dvasingo gyvenimo troškimus įkūnijantis žmogus. Jie kalbasi, eina pasivaikščioti, aptaria prakilnias temas. Esminis posūkis siužete įvyksta, kai paliečiama pinigų ir artimųjų tema. Ji išsivysto į Sensėjaus gyvenimo tragedijos atskleidimą.
Tobulinti malonumų pasaulio atvaizdus, ar pasiryžti aštriai skurdo ir agresijos temai?
Kazuo Ishiguro romanas „Plūduriuojančio pasaulio menininkas“ prisiliečia prie keblios temos, – kaip jaučiasi menininkai, krizės metu tapę propagandistais. Gal iš įsitikinimų, gal iš noro išgarsėti ar dar kažkokių kitų priežasčių.
Kas tas kalnas tarp mūsų, kurį sunku perkopti, nesaugu apeiti, nelengva ir perskristi, – ypač artėjant audrai?
Charkes Martin romaną „Kalnas tarp mūsų“ priskirčiau prie išgyvenimo sunkiose situacijose knygų. Būtina pridėti, kad siužete persipina keletas tiems patiems herojams nutinkančių meilės istorijų, kuriose daugelis veikėjų tiki Viltimi, romantiška meile, jos galia įveikti kelyje ištinkančias kliūtis. Gal tai labiau meilės, nei ištvermės sunkiose situacijose kupinas pasakojimas… Tiesa sakant, šiek tiek dirbtinokas, perdėtai sutirštintas ir nelabai realistinis. Kita vertus, skaityti meilę, ištikimybę, pasiaukojimą, jautrumą ir kitas puikias vertybes aprašančias ir išaukštinančias knygas gera. Nes šių vertybių gyvenime pasiilgstam.